Va čia tai buvo jooo… Tris kartus išsisukom nuo lietaus, ketvirtą kartą atsiėmėm su kaupu.

Taigi trumpai. Apie ėjimą pajūriu buvau prisiklausęs nemažai baisių istorijų, taigi planas buvo toks – kylam ryte 4:45, varom į pajūrį, o po žygio nakvojam Klaipėdoje, kažkaip nepasitikėjau savo galimybėmis parvairuoti po 50km. Oro prognozės kaip visada „geros“ – lietus, vėjas ir t.t. Lekiam autostrada, žiūrim į debesis, greitai judančius valytuvus ir visi tyliai svajoma apie tą patį pasitaikiusį scenarijų – pasiseks ir nuvažiavus nustos lyti. NOT! Pirmą porciją lietaus gaunam jau registracijoje, lendam į lietpalčius. Nulyja stipriai, bet trumpai, keliaujam prie jūros. Pirmas įspūdis perėjus kopas – atrodo nuo vėjo sunku net kvėpuoti. Na bet nelyja, galima eiti, svarbiausia batai žygeiviški, su jais niekas nebaisu (naivuolis). Pirma debesėlių banga. Praeis, nepraeis, praeis, nepraeis 😀 Vėl lendam į lietpalčius. Žinot kokio stiprumo vėjas yra uraganinis? Ogi kai lietpačio apsirengimas reikalauja daug jėgų, jis skraido taip, jog neaišku kur rankovės randasi, ką ir kur reikia rengtis. Bet šiaip taip įlendu į lietpaltį, apdarskydamas rankovę. Žinot kas yra kiečiau už lietų su vėju? – Kruša. Tiesiog pasilenki kad ledukai neaustų veido ir eini automatuku tolyn lengvai nešiojamas vėjo. Labiausiai įstrigo garsas. Žinot, kai vasarą sėdi prie praverto lango ir būna stiprus lietus, o palangė metalinė? Tai va toks pats garsas ir kai kapišoną skalbia ledukai. Kelnės permirksta akimirksniu. Vanduo iš lėto slenka link padų. Neaišku ar batus kiauriai perlijo, ar nuo kelnių, bet kojos smagiai žliugsi. Visados bijodavau šlapių kojų, tai į žygius įsidėdavau bent dvi poras atsarginių kojinių. Dabar pasitikėjau batais ir įsidėjau tik vienas. Šaunuolis! Lietus nustoja lyti, prie vėjo priprantama. Žygeiviški batai nors ir sunkūs, bet jų protektorių užskaitau – einu smėliu kaip tankas. Vėjas visdar toks, jog atrodo kad kažkas ties juosmeniu įsikabinęs ir tempa į šoną. Gal Erika tempia? – ne, čia tik vėjas. Erika eina ir nešneka… Vėl ateina debesėlis, vėl reikia rengtis lietpaltį. Nesiseka. Valio, turiu du lietpalčius! Sudraskiau galutinai. Na gal jau stipriai nelis.

lietpalčio likučiai

20km – pietūs. Šįkart košė tikrai skani. Pavalgai – ir gyvenimas prašviesėja. Dar turbūt ir dėl to, kad paaiškėja jog pajūris baigėsi. Persimaunu kojines, kelias minutes pasidžiaugiu sausomis kojomis, o paskui kojinės viską sugeria iš batų, bet bent jau to nemalonaus žliugsėjimo nėra 😀 Oras iš tikrųjų pasitaiso, keliaujant kopomis nesijaučia vėjas, o visi sekantys lietūs – net neverti lietaus vardo, po to ką ištvėrėme pajūryje (va ten tai turbūt visiems buvo išsprūdęs tas senas nelabai mandagus „eik tu …“).

35km – nagi pabūnam mazochistais 😀 Kadangi nepasitikėjau iki galo savo batais – kuprinėje nešiausi kedus. Sausus lengvučius kedus. Bet tikslas visgi buvo susidraugauti su žygeiviškais batais, kadangi didinant atstumus reikia saugoti kojas nuo traumų, o tie sunkūs bjaurybės būtent tą ir daro (čia tik iš pradžių taip atrodo, paskui tai iš tikrųjų su jais labai smagu vaikščiot tvirtai dedant koją). Taigi nuo daugmaž 35km pradėjo skaudėti dešinės kojos kauliuką, čiurną. Galėjau persimauti kedais viskas būtų buvę tvarkoje, bet ne, atkankinau save likusius 15km, vardan šviesesnės ateities. Nebuvo vadinasi tas skausmas toks žiaurus, bet vistiek dar kartą įrodo mano žmogaus tipažą – lengvas pasikankinimas visada gerai (maratonas, žygiai ir t.t.)

Nepaisant įvairių nuotykių žygis patiko. 50km įveikti, kažkaip kažkada reiktų tą atstumą pasivyti ir bėgant. Ko šįkart pritrūko punktuose – tai užkandžių. Pirmą kartą žygyje sprogo visi 3 ar 4 šokoladai. Ai, o žinot per kiek laiko kojinės išdžiųsta – per 15km, galiu pasidalinti viena žygyje nusižiūrėta džiovinimo technologija

P.S. Šįkart dar ir pasiklysti sugebėjom, gerai kad Smiltynėje iš visų pusių vanduo, nėra kur perdaug į šoną nuklysti, tiesiog ėjom lygiagrečiai tikrojo kelio.

Komentarai

Komentarai