Žygis Mažoji Lietuva. Dievų miškas

No Comments

15km. Taip, mes ir tokius atstumus einam (nors dėl tokio atstumo žmona apiburbėjo) 😀 Žodžiu pribrendo reikalas nusipirkti žygeiviškus batus. Gana kaip mėgėjams su kedukais visur vaikščioti. Čia tokias išvadas padarėm pasiklausę pažįstamų įspūdžių kaip sekėsi pajūriu eiti. Taigi likus kelioms savaitėms iki žygio su žmona atsinaujinom amuniciją – aš Zamberlan’us iš AIC nukoviau, o žmona Bestard’us. 15km pasirodė puiki distancija batų pranešiojimui. Šiaip norėčiau išreikšti didelį nepasitenkinimą rimtų batų gamintojams – suprantu kad nuo 48 kojų dydžio jau skaitosi lastai, bet gal bent kokį ekskliuzyvinį modelį galėtumėt kartais paleist? Pvz. apie Bestard’us gavau gerus atsiliepimus, bet paskutinis dydis 47. Tiesiog diskriminacija 😀 AIC Zamberlandus irgi praktiškai vienus iš vienų rinkausi, dar puse dydžio galėtų būt didesni, kad šiltesnė kojinė patogiau tilptų, na bet ką padarysi, jei ką teks kojų nagus trumpiau apsikarpyt. Dar ačiū Audriui už patarimą tuos batus pratampyt ir prieš tuos 15km. Vaikščiojimas darbe visai padėjo kojai apsiprast (pesimovus iš kedų, atrodo lyg su svarmenimis vaikščiotum).

Pats žygis smagus, vėl geras oras, maršrutas netik vaizdingas, bet ir su įdomiais objektais (pvz sena spaustuvė, Rambyno kalnas), o kas svarbiausia jokios komercijos. Startas mokyklos sporto salėje, tarpiniame punkte vanduo tiesiog iš aliuminio bidonėlio 🙂 O kas svarbiausia tai pabaigoje sužinojom apie tokį  dalyką kaip žygeivio pasas – dabar jau bus visi žygiai apskaitomi, o surinkus 1000km – patampi bronziniu žygeiviu. Gamification principas veikia visur  😀

Komentarai

Komentarai

Categories: Žygiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *