100 km žygis pajūriu – ką dar beprotiškesnio galima sugalvot???

No Comments

100km – tokio atstumo aš net dviračiu niekados nesu nuvažiavęs, tad kai prieš 4 metus išgirdau vieno pažįstamo pasakojimą kaip jis ėjo, kaip nuėjus 86km tolimesnio atstumo neįveikė ir kaip jis vėl po metų mėgins eiti tuos 100km, čia man buvo kažkoks kosmosas. Po metų jis tuos 100km įveikė ir jo žodžiai buvo „rekomenduoju pamėginti – tokių narkotikų ir už pinigus negausi“. Kaip gerbiu (ir pavydžiu) ultra bėgikus, taip ir „ultra-ėjikams“ nuo to laiko jaučiau didelę pagarbą, bet pats į tą atstumą nesikėsinau. Ir netgi prieš 3 mėnesius neplanavau eit – kojos šen bei ten pabraška, nesinorėjo išeiti iš rikiuotės nuo bėgiojimo ilgesniam laikui (po šimtinės visko galima tikėtis). Bet kai po žygio Nemuno kilpomis (56km) nebuvo jokios euforijos (na juk savaime aišku kad nueisim) pagalvojau tebūnie, kas bus tas bus, varau ir aš kartu su žmona tą 100. Ir pasirodo nuėjau! O čia šiek tiek įspūdžių, jei sugalvotumėt eit, ir žinotumėt ko tikėtis 🙂

Žygio išvakarėse atvažiuojam į Smiltynėje surastus apartamentus – atstumas iki starto 1km, čia jau praverčia žygiavusiųjų patarimas, jog nakvoti geriausia yra netoli starto, nes senoji perkėla naktį neveikia, naujoji irgi kelia tik kas valandą. Po visos dienos ėjimo mažiausiai turbūt norėsis dar kažko laukti/galvoti kaip parsirasti namo.

6 valanda ryto – skamba žadintuvas, užvalgom košės ir einam link starto. Paskutinis kilometras eina pro mūsų namus, surezgam planą, jog galbūt grįžtant jau iškart eiti namo ir medalį pasiimti išsimiegojus 🙂

Sveikas pajūri

6:45 – startas. Prasideda metų challenge. Vėjas stiprus, bet šiltas, per kopas prieinant jūrą atsiranda šioks toks flashback iš praeito žygio – kai vėjas buvo toks stiprus, jog trečio apsirengimo mano lietpaltis tiesiog neatlaikė. Šįkart vėjas kitoks, nešaltas, pučiantis iš šono, bet sukeliantis galingas bangas. Bangos skalauja pajūrį – šiaip būtų gražu, romantiška ir t.t. Bet tik ne žygio metu, nes nebelieka to kieto smėlio šalia jūros, kuriuo yra nesunku žygiuot. Bandai vinguriuoti šalia jūros, bet dauguma atvejų vistiek vietoj ėjimo minkštu pagrindu gauni kažką panašaus į bridimą per sniegą… Gal ir nieko toks pasivaikščiojimas, bet ne šimtui kilometrų. Pirmus 4km klampus smėlis nemaišo, tada atkarpa kopomis, o nuo 16km iki 40km atkarpa vien tik pajūriu. Tuo momentu tikrai atrodė jog daug lengviau būtų eiti per lietų ir krušą, nei per tokį smėlį.

Nukreipinėjant mintis jog dar reikės toli toli ir ilgai eiti, užsiiminėju „influencinimu“ 😀

40km – maisto punktas. Tikimės tradicinės košės – gaunam visą kotletą 😀 Skanu. Dar pasilepinam ir desertu – pomidoriniai saulės grūdo trapučiai žiauriai gerai eina su aviečių uogiene 😀

Koks 53čias kilometras – priekyje žygiuoja gulbių šeimynėle. Pagal pėdsakus irgi panašu jog eina tuos 100 kilometrų

58km punkte tenka palikti žmoną ir lieku tęsti šimtinės vienas. Kojos dar neatrodo labai pavargusios, jėgų yra. Žygis tęsiasi miškais, tad labai greitai pasidaro tamsu. Matau priekyje kažkokį šešėlį, tad prožektoriaus traukimą iš kuprinės atidedu – pataupysiu baterijas. Bet traškučių visgi kažkuriuo momentu išsitraukiu. Kol kuičiuosi traškučių šešėlis priekyje dingsta, nedaėjus 62 km punkto tenka ieškoti prožektoriaus – kažkaip nėra noro dar ir pasiklysti miške.

62km – užsimiksuoju dar vieną elektrolitų porciją. Išsitraukiu ausines – belaidės, specifikacijoj rašo jog baterija laiko 9h, tikėkimės neapgavo. Kabinu telefoną ant laido, pasileidžiu „Kitokius pasikalbėjimus“, ir neriu į tamsą. Eidamas sužiaumoju kažkokį „Maistas sportui“ dalintą vaisinį batonėlį – reikia krauti į organizmą kalorijas, nes dabar ~21h, o finiše būsiu tik ~5h ryto. Įdomus jausmas – nueita didesnė pusė tikslo, bet jei likusius kilometrus pakonvertuoji į valandas – nieko džiuginančio nematai 😀 Sekantis punktas – 75km. Labai greitai nesižygiuoja, bet savijauta normali, mintyse jau sukasi klausimas „o kada gi bus tas eina nx momentas“. Kaip maratone būna lužio taškas, taip ir čia iš daugelio girdėjau, jog kažkuriuo momentu tenka pyktis su savimi, kad nepasiduoti ir eiti toliau.

67km – kelias geras, einu pėsčiųjų/dviratininkų taku, ima miegas. Kuprinėje nešuosi skardinę redbull’io, ir nors „redbull suteikia sparnūūūs“, dėl skraidymo šiek tiek abejoju, nes energetinio paskutinį kartą turbūt gėriau pernai per laukinio trail varžybas. Atidėlioju tą momentą, gėriuosi žibinto iš arti apšviestomis pušimis. Susitinku gulinčius, kojas iškėlusius tris žygeivius, palinkim vienas kitam sėkmės.

71km – prasideda tas prakeiktas, vos manęs nepribaigęs raganų kalnas. Eidamas juos praminiau lietuviškais serpantinais – lipi lipi vingiuotais keliais, tada leidiesi, tada vėl lipi, o laikrodžio kilometrai atrodo užstrigę. Tokį atstumą nuėjus šlaunys jau būna medinės, tiek aukštyn, tiek žemyn lipi statydamas koją už kojos, dideli žingsniai jau nebesideda. Tamsu kaip š…noj. Karts nuo karto žibintas prie pat apšviečia medines skulptūras. Gerai kad prieš žygį nors kokio siaubiako nežiūrėjau su pabaisomis, išlendačiomis iš tamsos

75km – maisto punktas, pagaliau įveikiau tuos kalnus. Košės valgysi – taip. Arbatos gersi – žinoma. Tai paskutinis punktas kuriame galima prisėsti, toliau jau reikės eiti iki galo. Pakabinu porą šaukštų košės – pasirodo netaip aš jos ir noriu, toks jausmas kad tuoj išlips lauk. Štai ir atėjo tas „eina nx“ momentas, po kurio nesinori eiti. Nelabai suprantu kas per jausmas, ar čia silpna, ar čia tiesiog skrandis nebedirba. Ok, susikaupiam ir žaidžiam „va bank“ – traukiu redbull’io skarbą ir vienu gurkšniu ją susiverčiu. Akyse prašviesėja (kiek tai įmanoma vidurnaktį), nueinu pasiimti iš savanorių šaldančio purškalo – reikia pasikeisti kojines paskutiam raundui. Išgeriu arbatą, pakabinu kelis šaukštus košės ir tolyn į kelią – atsigavau. Aišku būsena jau įdomi, norisi pranešt pasauliui jog dar keliauju:

Autorius įspėja – pabaigoje tekstas necenzūruotas…

76km – baiginėjasi Juodkrantė, vėl nusukimas į mišką, pernai pamenu ten buvo „linksma“ kalnuotais takais vaikščiot. Bet šįkart arba tų kalnų mažiau, arba jau veikia „ignore“ – tiesiog einu. Į vieną kalną belipant matau aukštai virš medžių kažką mirgsint – nuoširdžiai tikiuosi jog ten nėra vienas iš trenkturo atšvaitų kalno viršūnėje. Šįkart pasiseka – kelias veda į kitą pusę, o ten tik kažkoks stulpas.

Žingsniai vis lėtėja, nei priekyje, nei už savęs nesimato nei vieno žmogaus. Jausmo jog nebaigsiu distancijos jau nėra – pareisiu. Paskaičiuoju valandas – pareit tai pareisiu, bet dar geros 4h ėjimo, be jokios galimybės spurtuot paskutiniuose kilometruose, kaip kad būna bėgimuose. O žinot koks tokio žygio visiškoje tamsoje privalumas – nereikia toli tarp retų pušelių ieškoti WC, užtenka tik tam momentui žibintą išjungti…

84km – pradeda trinti kojas. Tegu trina, dar vienų kojinių tai tikrai kuprinėje nekuisiu ieškodamas, patrins ir nustos, daeisiu iki finišo, jau netoli.

87km – priešpaskutinis punktas. Iki sekančio punkto visas kelias pajūriu. Palapinėje nuobodžiauja savanoris. Arbatos – ne. Bananų – ačiū irgi ne. Dėkit štampą, duokit vandens ir aš varau. Dar prieš einant susirandu „energy shot’ą“ – kažkas su mažai kofeino, bet su energijos duodančiom medžiagom. Šlykštus rūgštus reikalas. Pajūri, aš pareinu. Dar prieš žygį buvai skaitęs apie žygį pajūriu – „romantika, jūra, tamsoje pajūryje šviečiantys žygeivių žibintai“. Nė velnio. Prie jūros nieko nėra. Mano vienintelio žibintas šviečia tiek į priekį, tiek iš galo. Tik išprotėjęs, 100km einantis senis ir jūra blin.

90km – kažkas priekyje mirgsi. Panašu į tenkturo signalinius švyturėlius, kuriuos mačiau ryte. Tik kiek beeičiau – jie niekaip neartėja. Jie pradeda matytis turbūt už kokių 3km. Pradedu kariaut su laikrodžiu – pasižiūrėsiu į jį kai bus lygiai 2h30min (čia turi būti praėję tik 10 min). Kad pasiekčiau tikslą į laikrodį pasižiūriu turbūt kokius į kartus.

92km – štai pagaliau ir tas trenkturo ženklas, deja skirtas ne man. Su matematika tuo momentu sekasi nekaip, traukiu žemėlapį – kažkodėl paskutinį punktą pasiskaičiavau kokias 3 km anksčiau nei jis turėtų būti. Trūksta jėgų, kažkiek jau turbūt ir padebesiais plaukioju, kuičiu kuprinę, traukiu kolos buteliuką ir corny (šokoladinis, jau iš kokių 3 žygių grįžo nesuvalgytas, bet šiandien atėji visgi jo eilė). Kolos gurkšniai suteikia energijos.

95km – pagaliau baigiasi pajūris. Kokio čia aukštumo ta kopa į kurią reikia užlipti??? Užlipti pasirodo dar nieko, bet žemyn veda status smėlėti laiptukai. Šoneliu šoneliu iš lėto nusileidžiu žemyn ir kulniuoju ieškoti punkto. Kai iš šito punkto ryte leidomės į pajūrį dar šnekėjomės – „koks status kalnas, turbūt bus smagu juo naktį grįžti“. Šlepsiu lėtu zombio žingsneliu aukštyn su vilti dairydamasis palapinės su šviesomis – bet kalnas nesiruošia taip greitai pasibaigti. Nusiimu ausines, ačiū joms, nes be jų, nežinau ar tą ėjimo laiką būčiau ištvėręs. Pagaliau punktas – savanoriai draugiški, bet tegul turisi jie tas savo arbatas ir vaisius, duokit štampą ir aš varau kuo greičiau. Jėgų trūksta žiauriai, kalu dar vieną „energy shot’ą“.

Nusileidžiu į prieplauką – graži ji naktį, bet kažin negali būti lengvesnis būdas tai pamatyti?

Liko kilometras iki finišo – pasukus į kairę nakvynės vieta. Rimtai rezgu planą prasukti ten ir pasilikti kuprinę mašinoje, bet pabijau šito, nes mašinos raktai paskui velnias žino kur gali atsidurti.

FINIŠAS!!! Manot šukauju ir šokinėju iš laimės gavęs medalį? Na taip, padariau tą, ko kitiems anksčiau pavydėjau, ir galvojau jog pats to tikrai niekada nesugebėsiu, bet dabar noriu tik greičiau grįžti namo. Savanorės šaunuolės, sveikina, dar išklausinėja kur nakvoju, ar nereikia pasirūpinti parvežimu namo – ačiū, kažkaip ir tą likusį kilometrą parlinguosiu. Pasidarau selfį su medaliu, kol parašau kažką į FB – jau ir namai netoli. Prasilenkiu su žygeiviais einančiais link finišo, pasveikinam vieni kitus – aš džiaugiuosi jau turėdamas medalį, jie – jog finišas tikrai jau netoli.

Grįžęs dar sugebu palįsti po dušu, po to išsipurškiu kojas šaldančiu tepalu, pakuojuosi į „teletabio“ pižamą (nes po tokio persitempimo dažniausiai būna bangomis labai šalta/karštą) ir į lovą miegot. Miegas įdomus, budinėjant kas valandą. Tiesą pasakius dabar jau turbūt beveik suprantu kaip jaučiasi tos nėštukės, kurioms net specialios pagalvės yra padarytos miegui – gulėti patogios pozos nėra, vartytis lovoje irgi nesinori.

Sekmadienis

Nors pastoviai budinėjom, bet atsikeliam per pietus, savijautos tikėjausi blogesnės, bet netgi iš Klaipėdos į Kauną visai sėkmingai parvairavau. Tik į degalinę labai jau įdomiai, kaip pingvinukas ėjau kavos 😀 Valgyt labai nesinori, bet dešrainis visai skanu, picą vakare irgi kaip ir priklausytų suvalgyt 🙂

Pirmadienis

Kojos medinės tik išlipus iš lovos, raumenis aišku skaudena, bet tikrai buvo ir sunkesnių dienų. Metas į darbą, kadangi kelios nuospaudos labai nepatogios, tenka pasidaryti pedikiūrą:

O kadangi aš jau nuėjau tuos 100 km, tai dabar galiu duot keletą patarimų:

  • Batai – normalūs žygeiviški. Maniškiai sunkūs Zamberland’ai, bet savo darbą atliko gerai. Kaip man sakė AIC – nėra sunkių batų, yra tik sunkios kojos
  • Protingai susidėkit kuprinę – aš kaip visada persistengiau. Be reikalo nešiausi kedus (3 kartus juos dėjausi į kuprinę nei karto neprireikė), rūbų pasikeitimui irgi padauginau.
  • Nepagailėkit pasiimti kelių porų kojinių pasikeitimui. Patyrę žygeiviai sako reikia keisti kas 20km, aš keičiausi ties 22, 40, 75.
  • Elektrolitai. Bėgikai į šitą visados kreipia dėmesį, ėjikai turbūt ne visada 🙂 Šiame žygyje puikiai atidirbo Vitargo elektrolitai – nebuvo jokių blauzdų sutraukimų nusimaunant batus (kas anksčiau jausdavosi). Ir naudojimas jų patogus – vienas pakelis yra kaip tik 0,75 buteliuko porcija, punktuose galima papildymą susimiksuoti
  • Na ir aišku nešaukit 100 iškart, vaikščiokit, vaikščiokit ir dar vaikščiokit prieš tai. Šiais metais prieš tai žygiuose surinkau 300km, o pajūriui pasirašiau tik po to, kai 56 km įveikti nemuno kilpomis buvo „neperdaug“ išvarginantis žygis, po kurio sekančią dieną jautiesi visiškai normaliai.

Na o pabaigai ar aš džiaugiuosi įveikęs tuos 100km??? Žinoma džiaugiuosi, visgi padaryta kažkas, kas kitam atrodo neįmanoma, pasiektas dar vienas „aš visgi galiu“. Potyrių tokių irgi lengvai neatkartosi, tiek psichologijos nepasiduoti, tiek sulėtėjusios galvelės veiklos (einant mišku mačiau kokius 3 miegmaišiuose miegančius žmones, kurie pasirodė esantys rąstai ir bent porą palapinių).

Komentarai

Komentarai

Categories: Žygiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *