Sudalyvauti maratone prieš tai specialiai jam nesiruošus – check.

Įžanga

Nėra šįkart tokios motyvuojančios įžangos kaip kad buvo su Kernavė-Vilnius Trail kalnų maratonu. Likus dviems savaitėms paaiškėjo jog į suplanuotą žygį tą savaitgalį neinu, o Vilniaus maratone nebuvau dalyvavęs jau 4 metus. Keltis 6 ryto dėl pusmaratonio jau „ne lygis“, todėl ir gimė mintis pamėginti neplanavus nubėgti „normalų“ maratoną. Nuo Kernavės 42km trailo bus praėjęs tik mėnuo, tad žinant jog į normalų bėgimo rėžimą grįžau tik nuo naujų metų, planas buvo drąsus. Paskutinio mėnesio kilometražas tarp maratonų – 116km, ilgiausias longrun’as – 24km, po kurio jau metas ir taper’į pradėt 😀 Savaite prieš dar amuniciją naują išmėgint reikėjo – subėgau 16km truputį didesniu tempu. Va tiek truko pasiruošimas šiam maratonui.

Amunicija

Pagaliau įsigijau Naked bėgimo diržą – pavadinimas įdomus, ir jis nereiškia jog bėgau nuogas, apsirengęs tik diržą 😀 Čia dabar naujas trend’as tarp bėgikų, ypač trailininkų, bet galiu pasakyt kad tikrai patogus reikalas. Kas jame tilpo:

• 6 Pulsaar geliukai (šitų čija sėklų skanėstų jaučiu jau atsivalgiau)
• 2x300ml gertuvės su elektrolitų gėrimu
• Telefonas
• Ausinės
• Mašinos raktai
• Kuponas nemokamai RedBull skardinei po bėgimo
• Kaukė
• Numeris gražiai pririštas prie šniūriukų nebadant marškinėlių

Ir čia dar ne riba to diržo talpumui 😀

Bėgimas

Prieš startą visi tvarkingai stovi garduose su kaukėmis – jas galima bus nusiimti tik po starto signalo. Taisyklės yra taisyklės, mačiau savanoriai ir vienkartinių kaukių dėžutę turėjo, matyt kad išgelbėti tuos kurie visgi kaukių neturėjo.

Pirmi 2 kilometrai ramūs, apšilimui. Grindinys nėra patogus bėgti, bet greitis po truputį atsiranda. Nėra to momento, kai bėgi kupinas jėgų starte neskubėdamas, o pasirodo greitis toks, jog reikia pristabdyt.

2-6km. Greitis yra, didesnio nei 5:30 pace net nesitikiu laikyt, pulsas irgi padorumo ribose – neviršija 160. Iškyla pirmoji žemiška problemąa- prieš startą su skysčiais kažko neapskaičiavau ir dabar reikia dairytis mėlynos būdelės. Gailiuosi kad šį kartą visiškai nenagrinėjau bėgimo žemėlapio. Išsigelbėjimas atsiranda ties 6km, po jo atsiranda ir papildomų jėgų – daug maloniau bėgti kai akis niekas nesemia.

6-20km. Malonus atstumas tiek savijautos, tiek vietos kuriose bėgu atžvilgiu – trasa veda pro Valakampius. Kažkurioje vietoje garsiai groja muzika ir raginimus šūkauja vyras su žmona. Tik pro šoną prabėgant susivokiu jog čia Beata Nicholson mojuoja, deja selfio su palaikymo komanda jau nespėju pasidaryt 😀 Greitis geras, lengvai bėgasi, pulsas valdomas.

20-30km. Atstumas kuriame jau jaučiasi nuovargis kojose. Taip ir turėjo būt, kai bėgi maratoną su šiek tiek avatiūros, bet vistiek, nuovargis kokiais gerais 10km peranksti. Ausinėse vėl šneka „Negyvas eteris“, tiesiog bėgu, dairausi ir karts nuo karto tyliai krizenu sau vienas. Berods ties 30km tenka užkilti į statesnį „kalniuką“ nuo krantinės link pėsčiųjų tako. Čia leidžiu sau ir paeit, kojos sako ačiū, bet tuo pačiu ir kažkaip negražiai pavadina, nes likę dar šiek tiek daugiau nei 10km bėgimo.

36-42km. Tikrasis maratonas ir „pasimėgavimas“ juo. Prieš 4 metus maratono pabaigoje nemažai vaikščiojau norėdamas numušti pulsą (ir bėgimo ožiai ryškiai tada mane įveikė), Kernavėje vaikščiot buvo legalu nes ten daug lipimo į kalnus, tad šiam bėgimui iš anksto su savim tariausi, kad eisiu tik ties vandens punktais ir tik kol gersiu. Nuo 36km kairė blauzda pasidarė medinė ir pradėjo „strigti šarnyrai“ kažkur virš jos. Šitas labiausiai nustebino, nes kokius metus turiu bėdų su stringančia dešine koja (tik aš jau išmokau su ja susitarti ir grįžtant skausmams tinkamas volavimas visada padeda). Kad ir ką sakė mano kojos – pažado bėgti neatsisakiau ir motyvavau save tuo, jog kuo daugiau bėgsi – tuo greičiau parbėgsi, logiška ane? Paskutinius 15-20km lentyniavau su įdomiu bėgiku – vienas kitą aplenkėm tikrai virš 10 kartų. Jis prabėga pro mane – aš jį aplenkiu einantį ir taip n kartų. Nesitikėjau, bet būtent jis ir buvo žmogus, motyvavęs mane visu greičiu bėgti į finišą likusius kelis šimtus metrų. Bėgu jau greičiau, nes finišas netoliese, bet tikrai nesidrąskau, va ir šitas bėgikas mane pralenkia – nu bėk bėk galvoju, nesivysiu. O jis mane aplenkęs pradeda eiti – va šita proga pasinaudoti tikrai nepraleidau, sukaupiu paskutines jėgas, pralenkiu jį, dar apsidairau ar nesiveja ir panašiu tempu parminu likusį atstumą į finišą.

Kelionė namo

Jaučiausi užsidirbęs paskatinimo – iš miesto išvažiavęs šturmavau degalinę ir pasiėmiau laimės komplektuką. O laimė po 42km atrodo pakankamai paprastai 😀

Skaičiukai

Pasižiūrėjus į skaičiukus akivaizdu jog „smarvės“ normaliai užteko tik pirmiems 20 kilometrų. Berašant post’ą kilo du tikslai, kuriuos turėtų būt motyvacijos pasiekt (nes jie nėra lengvai pasiekiami, reikia daug darbo įdėti):

• Antra pusė maratono lygi arba net greitesnė už pirmą
• Išlipti pagaliau iš tos 4h ribos

Užtat vienas skaičiukas mane visdar tebedžiugina – nors antroje HR zonoje treniruojantis kartais bėgant būna sunku išsilaikyt, bet per varžybas pulsas jau nebeskraido palubėje – šįkart vidutinis pulsas 161bpm (Kernavės bėgime buvo 153bpm, kai tuo tarpu Vilniaus maratone prieš 4 metus buvau išspaudęs 171bpm)

Atsigavimas

Pirmą naktį jautėsi persitempimas (organizmas ką apie mane galvoja visuomet pasako taip pat – sutrikusia temperatūros pusiausvyra, tad ir tąnakt teko patirt šalta/karšta jausmą ir ryte keliaut dušan). Po Kernavės bėgimo šito nebuvo, spėju jog šįkart permažai skysčių likusioje dienos dalyje gėriau.

Pirmadienį ilgiau pasėdėjus eisena priminė ančiuko krypavimą – kojos sustingusios, labiausiai jautėsi čiurnos (čia turbūt reikės ieškot ką daryt, nes ir po ilgabėgių jaučiasi įtampa jose). Anrtradienį dar iš lovos iššokus jautėsi braškėjimas, o trečiadienį jau ir pirmus lengvus 5km prasibėgau – vadinasi viskas veikia kaip reikia, galiu toliau savo maratonus bėgti (bet gal jau šiems metams pakaks :))

Komentarai

Komentarai