100 km žygis pajūriu – ką dar beprotiškesnio galima sugalvot???

No Comments

100km – tokio atstumo aš net dviračiu niekados nesu nuvažiavęs, tad kai prieš 4 metus išgirdau vieno pažįstamo pasakojimą kaip jis ėjo, kaip nuėjus 86km tolimesnio atstumo neįveikė ir kaip jis vėl po metų mėgins eiti tuos 100km, čia man buvo kažkoks kosmosas. Po metų jis tuos 100km įveikė ir jo žodžiai buvo „rekomenduoju pamėginti – tokių narkotikų ir už pinigus negausi“. Kaip gerbiu (ir pavydžiu) ultra bėgikus, taip ir „ultra-ėjikams“ nuo to laiko jaučiau didelę pagarbą, bet pats į tą atstumą nesikėsinau. Ir netgi prieš 3 mėnesius neplanavau eit – kojos šen bei ten pabraška, nesinorėjo išeiti iš rikiuotės nuo bėgiojimo ilgesniam laikui (po šimtinės visko galima tikėtis). Bet kai po žygio Nemuno kilpomis (56km) nebuvo jokios euforijos (na juk savaime aišku kad nueisim) pagalvojau tebūnie, kas bus tas bus, varau ir aš kartu su žmona tą 100. Ir pasirodo nuėjau! O čia šiek tiek įspūdžių, jei sugalvotumėt eit, ir žinotumėt ko tikėtis 🙂

Read More…
Categories: Žygiai

Įveikiau maratoną, kas toliau? Metas panašų atstumą nueiti! Harmonijos (35km) pėsčiųjų žygis Nemuno kilpomis

No Comments

1 dalis – mintys įveikus maratoną

O jausmas įveikus maratoną yra žiauriai geras. Ir nesvarbu kad jis tik įveiktas (o taip, teko jo metu pasivaikščioti, kitą kartą gal labiau bus nubėgtas), ir nesvarbu jog išlipau iš pradinio tikslo – 4h, vistiek jaučiuosi padaręs kažką iš serijos VAU! Nors pirmą savaitę ir negyvenau euforijoj, nevaikščiojau iškėlęs rankų (kaip kažkurių metų VM reklamoje), bet kelis kartus dienoje vis prisimindavau, jog padariau kažką, kas anksčiau man atrodė neįmanoma (ir nosis savaime iš pasitenkinimo užsiriesdavo aukštyn). Read More…

Categories: Bėgimas, Žygiai