Facebook prieš kelias dienas išmetė neblogą prisiminimą – mano pirmo bėgiojimo mėnesio reziume 🙂

Rugpjūtis – „bėga bėga“(kaip pasakytų Adukas) mėnesis.
Taigi praėjo pirmas pilnas mėnesis kai sąžiningai mėginu bėgioti(na gerai, ne bėgioti, o risnoti pasižiūrėjus į greitį) rytais.
Reziumė šito mėnesio:
*Pavyko pasiekti ir šiek tiek viršyti pačiam sau užsibrėžtą tikslą nubėgti 100km per rugpjūtį (nubėgta 118km+kokie 3km kurių neužfiksavo endomondo, nes telefonas už mane nusprendė kad noriu garsinti/tildyti muziką, vykdyti balso komandas ir t.t.)
*Bėgioti aš iš tikrųjų galiu! Davus pažadą sau pradėti bėgioti buvo įdomu ar išvis tai pavyks ir kiek sugebėsiu nubėgti, nes mokykloje buvau iš tų kur 1.5km atrisnoju vienas paskutinių, o 3km išvis gyvenime turbūt kokius 4 kartus buvau bėgęs (ypač gerai pamenu paskutinį bėgimą prieš kokius 8 metus, kai už į savanorių mokymus atsivežtą ir išgertą degų skystį sekantį ryta teko visus fiz. pasiruošimo testus atlikti). Taigi liepos viduryje prisiskaičius blog’ų apie bėgiojimą, pamokų ir t.t. pirmą rytą pavyko nurisnoti 4.2 km, o už dviejų savaičių pirmą kartą pavyko nurisnoti ir pirmuosius savo 10km
*Bėgiojimas rytais tikrai gerai pažadina, dingo ta pirma valanda darbe kai sėdi apsnūdęs ir mėgini įsivažiuoti į darbą
*Pradinis planas pasibėgioti Kalniečių parke sužlugo pirmomis savaitėmis, nes 3km jame nubėgus jis jau būna išnaršytas skersai išilgai, pradėjus atpažinti visus sportuojančius pensininkus ir besivaikščiojančius šuniukus pradėjau ieškoti ilgesnių maršrutų iki parko ir jame dabar tik simbolinį ratą apsuku
*Geriausia vieta bėgiojimui – Kleboniškio miškas. Nėra ko lyginti su Kalniečių parku, yra tiek asfalto tiek „bekelės“, tikras kaifas anksti ryte įkvėpti drėgno miško oro
*Kadangi 10km atstumas jau įveiktas, kirba mintis kitais metais ir 20km Kauno maratone nubėgti (tuomet šiuometinis pažadas būtų įvykdytas su kaupu), kad ir kaip kartais kojos pabraška liepdamos pailsėti, jos dar turi laiko pasitempti 
🙂
*Tiems kam vis dar nostalgija laikams „prie ruso“ radau puikią vietą tam prisiminti – Geležinio vilko gatvėje esantis daržovių kioskas pardavinėja ir pieną, atsidaro daugmaž 8 ryto, 7 ryto ten jau stovi eilė laukiančiųjų. Lietus pastebėjau tos eilės taip pat neišblaško, stovi visi su skėčiais.
*Neverta mėginti aplenkti moteriškės bėgančios stabdyti mikriuko – to kosminio greičio niekas neaplenks 
🙂
*Posakis „nėra blogo oro – yra tik skirtingos rūšys gero oro“ visiškai pasiteisina
Na ir pabaigai pasižadėjimas sau – per Rugsėjį neaptingti ir vėl įveikti bent 100km 
🙂

Buvo pilnas optimizmo mėnesis 🙂 Paskaičius tai ką rašiau prieš 5 metus ir paskaičiavus per tuos metus nubėgtus kilometrus, kaip rašė viena politikė, mintys kyla dvejopos:

• Jei tada man kas būtų pasakę, jog per šituos 5 metus būsiu „numynęs“ 5000km – nežinau ar patikėčiau
  
• Jei kas pasakytų jog už poros metų nubėgsiu netik tuomet išsvajotą pusmaratonį, bet ir visą maratoną – sakyčiau wow, šito tai tikrai nesitikėjau. Čia tos teigiamos emocijos, kurios kyla pagalvojus apie tuos 5 bėgiojimo metus

Bet pasižiūrėjus į bedrą visų metų grafiką – vaizdelis manęs jau taip labai nedžiugina. Iki maratono kilometražas kyla, o po jo – stulpelis nukrenta žemyn. Amerikietiški kalneliai, tik kad to kalnelio aukštyn kokybiškai nepramušu 🙂 Aišku labai skųstis irgi nereikėtų – bėgiojimo visiškai nemečiau, tiesiog pradingo pakankama motyvacija ruoštis maratonui, praretėjo savaitgaliniai longrunai. Jei save norėčiau pateisinti/užtarti – liko „sveikatinimasis“.

O dabar metam į šonus pasibėdavojimus ir džiaugiamės jog šalia atsirado ir kitos veiklos:

• Sportavimas kartu su vaikais Strakaliuke/Startuke – sportuot kartu su vaikais geriau nei bet kas lavina valią. Visi turbūt žino tą savijautą – „šiandien tingiu, nenoriu, nesportuosiu ir t.t.“ ir nusimuilini nuo vieno kito užsiėmimo ar treniruotės. O ką mes sakom kai kažką panašaus sako vaikai – „svarbu visados lankyt užsiėmimus, negalima praleidinėt ir t.t.“. Tai va šitoj vietoj dvigubus standartus tenka nubraukti ir lavinti disciplinos laikymąsi tiek vaikams tiek sau 🙂
  
• Pėsčiųjų žygiai ir pasivaikščiojimai – šiais metais jau iš viso nukulniuota 318 apskaitytų kilometrų, prie kurių dar koks šimtukas ir rudenį turėtų prisidėt

Kas smagiausia, jog ir vaikams patinka tiek sportas, tiek žygiai (jų asmeninis rekordas 16 km). Tiesa jiems patinka tik žygiai, o pasivaikščiojimai ne. Žinot kodėl? Ogi į žygį mes pasiimam maisto ir skanėstų. Svabu tik visų atsargų nesunaikinti per pirmus 2 km. 😀

Tai va tokios tokelės po 5 metų šiek tiek aktyvesnio gyvenimo 🙂 Na ir dar savo suunto po 4 metų naudojimo išleidau į pensiją, turiu vilčių jog naujas Garmin’as su savo „pribambasais“ pusę darbo dabar už mane padarys 😀

Komentarai

Komentarai