Vilniaus maratonas 2016 – karštas maratonininko krikštas

5 Comments

Pagaliau atėjo ir praėjo svarbiausias šių metų bėgimas. Parai praėjus, kojoms atvėsus, galima ir šviežiais įspūdžiais pasidalinti, gal kada ateityje pravers, o gal tiesiog paguos, po dar vieno „planavau kitaip“ bėgimo.

Kodėl pirmas kartas turėjo būti Vilniuje?

Po pernykščių kankinimųsi įveikiant 21km Kauno maratone, ir smagaus pusmaratonio Vilniuje, viskas atrodė labai logiška:

  • Per Kauno maratoną vėl bus karšta, o ir laiko ruoštis nėra pakankamai
  • Per Vilniaus maratoną visada būna vėsu, kokie +16, idealus oras bėgimui, o ir pasiruošimui laiko sočiai

Va kokie logiški argumentai! Tik viena smulkmena, aš nesu Naglis Šulija, kurio prognozes žiūri ciklonas su anticiklonu, kad žinotų, kaip sekančią dieną reikia judėti 🙂 Štai ir staigmena, Kaune oras atvėso, o Vilniuje atvirkščiai – prasidėjo tokia vasara, kokios visus tris mėnesius nebuvo.

Pasiruošimas

Vilniaus maratonui Endomondo tvarkaraštyje buvo dedikuoti 4 mėnesiai. Trakų pusmaratonis subėgtas buvo „ką dabar“ statusu, Kaunas iš anksto nurašytas dėl karščio, visos viltys į Vilniaus „kem du“ kilometrus. Bėgimas rimčiausias, o bėgikas atvirkščiai – atlaidžiausias training planui. Adaptavau tą planą į savo tingiąją pusę, bėgimai savaitėje liko 3 iš 4 numatytų (+1 rytas savaitėje su MyHero), kilometražas savaitinis taip ir liko ~50km. Tik savaitgalio longrun’ams stengiausi būti sąžiningas, gal tik 30km kokiu kartu galėjau daugiau išbėgt. Bet užtat ruošiausi sėkmingai, be kažkokių skaudulių, kaip pernai.

Likus savaitei prieš maratoną jaučiausi visai užtikrintai: Kauno tiltai prabėgti lėtai, bet sklandžiai(o čia jau be 8km maratonas), bendras surinktas km kiekis per du metus – ~2800km. Gal kažkiek tik pasireiškė vadinamas „krištolo vazos efektas“ – kai visos treniruotės jau už nugaros ir pradedi bijoti susirgti ir t.t. Aš per paskutinius bėgimus įtarinėdavau kairę blauzdą – kažkas čia lyg ir maudžia pirmuose kilometruose, gal reikia kažkuo pasiteplioti 🙂

O likus savaitei į gerėjančią orų prognozę stengiausi nekreipti dėmesio: ko nematau – to nėra.

Bėgam!

Jau 7 ryto išėjus važiuoti į Vilnių buvo aišku – šalta šiandien nebus. Vienintelis prašymas mintyse – kad bent jau būtų debesuota.

8:55 Įsibraunu į minią, kad bent jau priešakyje matyčiau 04:00 balionėlius, dar kartą persirišu batus, selfiukas prieš startą ir laukiam šūvio

9:00 Šūvis, apšilimo su visais nedariau (tik sąnarius prasisukiojau kol prie būdėlės eilėje stovėjau), pulsas vietoje, iš lėto šlepsiu link starto. Matant tiek bėgikų aplink ir visus žiūrovus, puiki proga prisiminti, kodėl visgi VM man ir pernai padarė įspūdį. Kaune visi greičiau išsisklaido.

2,5km – Vanduo 0,5 buteliukuose. Reakcija – yes! Trakai labiausiai tuo ir patikdavo, kad vandenį duoda buteliukuose, nejaučiu meilės karščiui, todėl gert organizmas reikalauja tikrai dažniau nei kas 2,5 km.

3,5km – pelėdžiukai po Liubarto gatvės tiltu 😀 Saulės nėra, nuotaika gera, kažkas po tiltu šūkteli – suūbauju atgal, tuoj pat pasigirsta ir trečias šūksnis. 4h balionėlius matau kažkur priekyje, bet pagal laikrodį matau kad nėra kur skubėt, pace didesnis nei reikia, pulsą pasikelt irgi spėsiu.

5km – vandens ženklas yra – vandens ne 😀

8,5km – kažkas paklausia savanorių „už kiek vanduo“. Atsakymas šmaikštus – „už dyką“ 😀

10km – pagaliau pasiveju balionėlius. Štai proga bėgt stabiliu greičiu, dar ir pailsėt galima į pakalnę ridenantis.

10-20km atkarpoje atrodė, kad visą VM paimsiu su pasimėgavimu. Kojos apšilusios, saulė už debesų, bėgasi gerai, dar ir pristabdyt reikia. Rėkiančių savanorių daug, į ištiestą „hi five“ visiems atsakau. Net į baisųjį Subačių užbėgu be problemų, pakalne mėgaujuosi, žodžiu tikras bėgikas!

14km – o, priekyje kažkoks bėgikas eina, bet bėda kad mes prie jo beveik neartėjau, dar kumšteliu kolegai „žiūrėk, jis eina greičiau nei mes bėgam“

20km – išbandom FB live broadcast, duodam žinią pasauliui kad viskas ok ir kad žmona jau ruoštų geliukus atiduoti sekančiam ratui

21km – atbėgta dviem minutėm greičiau nei reikia, pasipildau amuniciją: geliukus imu, ausinių visdar nereikia, vandens buteliuko – aišku nereikia, bučkis žmonai – aišku imu!

21-23km – Op ir viskas aukštyn kojom! Nežinau kas pasidarė perbėgus tiltą. Kalčiausia turbūt buvo išlindusi saulė, karštis matyt vožtelėjo gerai. Tuo pačiu gal ir psichologija prisidėjo – dar tiek pat likę, ties finišu nukritęs ir gaivinamas bėgikas, prasilenkimas su greitūške, žinant kaip pernai baigėsi vienam karininkui. Karšta, pulsas 180 (su tiek galima likusius 3km parbėgt, bet ne kokius 19). vandens punkte čiumpu gert 2 stiklines iš karto, mintyse „padėkoju“ sau, kad neėmiau iš žmonos buteliuko vandens (specialiai buvau palikęs atiduot antram rate, jei bus karšta).

24 km – o ačiū tau gailestingasis „Kardiolitos“ savanori, dalijantis 0,5 neptūno buteliukus. Čiumpu jį kaip didžiausią išsigelbėjimą, pagaliau visada turėsiu vandens

24,5 km – dar kažkiek pabėgu, balionėliai vis dar netoli priekyje, bet su pulsu susitvarkyt nepavyksta. Pasirinkimai aiškūs:

  • Vejuosi balionėlius iš paskutiniųjų, bet neaišku kaip iki finišo dasigaunu
  • Pamojuoju ate ate pirmas maratone per 4h ir bėgu kaip išeina

Užteko sveiko proto pasirinkti antrą variantą. Sekantys 3-4km buvo pažintis su savo organizmu bandant numušti pulsą. Bėgam kuo lėčiau, greitai paeinam, pasivėsinam vandeniu. Ši misija dalinai pavyko, galva ganėtinai atšviežėjo.

25km – pavargusiam pelėdžiukui po Liubarto gatvės tiltu jau niekas nebeatsakė 😀

28km – dar vienas pirmas kartas! Šalta kempinė užkišta už sprando. Ačiū paskutiniam Griniaus interviu, kur užfiksavau, kaip efektyviausiai atsivėsinti, dar dabar maloniai nupurto prisiminus ta šalčio bangą 🙂

Praėjus pirmam baisiajam periodui, pasidarė linksma. Kažkiek atsigavau, galva pasidarė šviesesnė, ir kaip išganymas atėjo mintis – 4h jau nepaimsiu, vadinasi galima nebesidraskyt, kad ir per kiek laiko atbėgsiu/ateisiu – vistiek tai bus mano asmeninis PB, kurį kažkada pagerinsiu. Karšta, jėgų ne marios, o man linksma 😀

30,5km – metas duoti pasauliui žinią per FB kur randuosi ir kad su manim viskas ir „einasi kaip iš pypkės“

Tiems kas nesuprato, tai pilna versija bėgant maratoną būtų „Pirmas ratas ėjosi kaip iš pypkės, antras tiesiog ėjosi“ 😀

31km – žygiuoju į kalnelį Vingio parke (kam degint jėgas, jei galima pailsėt ir tuo pačiu pasimėgaut pavėsiu), pravažiuoja vienas iš „Kardiolitos“

– „viskas tvarkoj?“

-„taip, viskas tvarkoj, o jums dar neatsibodo čia važinėtis?“

32km – varom į pakalnę! Vis proga atsilošt vieną kitą minutę

33km – Šone bėgantis bėgikas paprašo vandens – pasidalinu, negaila.

-„Kelintas tavo maratonas?“

-„Pirmas“

-„Šaunuolis, duok 5, aš irgi pirmą kartą, abu gerai užsirovėm“ 😀

34km – kažkas skambina į telefoną, nu ok, atsiliepiu

-„Skambinam iš bla bla dėl jūsų registracijos, ar galit kalbėt“

-„Galiu, bet šiaip tai šiuo metu bėgu“ 😀

35km – pro šoną prašlepsi Silkinas, norėtųsi nusifotkint su legenda, bet ai gal tiek to, labai susikaupęs atrodo, o ir su telefonu priešai bėgt jėgų ne marios

36km – pagaliau pirmieji „ožiai“!!! Iki to laiko ėjau specialiai, kad mažint pulsą, o čia kažkas naujo dar nepatirto, tie legendiniai ožiai, kai nebenori bėgt ir prasideda derybos su savimi 🙂

Toliau jau vyko derybos su savimi, kur įkalnė – galima eit, kur lygu – iš lėto, bet bėk. Paskutiniuose vandens punktuose jau tiek savanoriai, tiek bėgikai nebebuvo tokie skubantys, nebuvo noro ir juos skubint kuo greičiau pripildyt mano numylėtą neptūno buteliuką 🙂

Pradėjau suprast kodėl dalis nemėgsta savanorių ir  jų šūksnių „Varyk varyk tu gali“, „Jau visai nedaug liko, nepasiduok“. Smagu kad mano atsakymai dalį šalia bėgusių žmonių dar sugebėdavo pralinksmint. Dalis tokių šūvių atgal

„O man labai patinka šita trasa, noriu dar pasimėgaut“

„Kiek nedaug liko, 1km“ (čia maždaug 37km), kažkas prabėgdamas dar spėjo ir atsakyt „jo jo, ten už posūkio jau finišas“

„O aš šiuo metu labiau noriu eiti“

40,5km – mmm, pakalnės, aš gi mėgstu bėgt į pakalnes! Deja ir pakalnės privalumų visų neišnaudojau, nebetokios stačios pasirodė, kad jomis reikėtų bėgt 😀 Kažkur čia ir 04:15 balionėliai mane aplenkė

41,9km – likę vargani 300m, grindinys jau prasidėjęs, o aš dar trumpam sustoju paeit, tam, kad už kampo finišą kirščiau oriai, bėgdamas. Pamatau laukiančius bendradarbius, nusiimu kepurę, šūkteliu dar jiems „gerai gerai netinginiauju“ ir metas bėgt paskutinius sunkiausius metrus. Šį kartą be jokių sprintų ir šuoliukų finiše, tiesiog bėgt.

42,1km – bėgu, ir pradedu girdėt šūksnius „varyk varyk, lenk“! Na jau ne! Finišo spurtas visgi bus! Jėgų atsirado, skuodžiau kiek galėjau, bet sunku pasakyt ką apie mane tuo momentu pagalvojo mano blauzdos 😀 Traukė, suko, gerai kad kirtęs finišą išvis nenusivoliojau 😀 Užtat 15min fotografas labai gražiai pagavo, vardan tokio kadro verta buvo 😀

Rezultatai

Oficialus laikas: 04:15:55

Neto laikas: 04:14:55

Kaip pirmam kartui sueis, juolab kad atbėgus kedų degint nežadėjau, jau bėgant sukosi mintis apie revanšą sekančiais metais.

vilniausmaratonas2016_laps

Pamokos

  • Jokių bėgimų su paceriais. Perdaug įsipareigojimų, ypač su tokiu bėgimo stažu. Kiekvienas bėgimas individualus ir pakolkas geriausias vedlys yra pulsas.
  • Pirmas bėgimas kai taip atsakingai žiūrėjau į vandenį. Jau žinau kad puodelio vandens kas 2,5km man tikrai yra permažai. Labiausiai bijojau dehidratacijos, ganėtinai anksti pradėjau gert po pusantros/dvi stiklines. Kai gavau buteliuką – išvis pasijaučiau saugus: tarp vandens punktų kažkiek atsigeri, kažkiek pasišlakstai, o sekančiam vandens punkte vėl gauni šalto vandens atnaujinimą. Supratau kad kuprinės per varžybas imti neverta – vanduo ten greitai sušyla, už valandos jau geri arbatėlę. Ir išvis toks šlapias dar turbūt nei viename bėgime nebuvau, turškiaus kaip vaikas, kad tik vėsiau būtų 😀
  • Sekančiam maratonui visgi pasiimt ausines, pabaigoj gal Marijonas būtų motyvacijos ir jėgų įpūtęs

    Savijauta

    Po paros jau visai normali, o po varžybų noro vairuot visiškai nebuvo, labiausiai kažkodėl atmušiau pėdas, gal jau batai prašosi pakeičiami, ta vieta kur pėda turi lankstytis, ryte dar nelabai norėjo tą daryt. Bet VM pridėtas stebuklingas cinamoninis tepaliukas atrodo padėjo, bus matyt kaip sekančią dieną striksėsis 🙂

Vietoj epilogo

Sėdžiu atbėgęs ant laiptelių, atsigavinėju, batai, kojinės ir visa kita jau surikiuota šone ir pro šoną einą mama su vaikais į arba iš šeimų bėgimo:

-„Mama o kodėl jis, basas, aš irgi noriu basas eit“

„Kai tu nubėgsi 42km, tu irgi galėsi basas eit“ 😀

P.S. Foto autorius Lukas Balandis/15min

 

Komentarai

Komentarai

Categories: Bėgimas

5 thoughts on “Vilniaus maratonas 2016 – karštas maratonininko krikštas”

  1. Skaičiau ir bent pirma pusė tai 99% pats taip atpasakočiau savo bėgimą 🙂 Taip pat pirmas maratonas, taip pat 4:00 valandų balionėliai, taip pat po truputį paleisti antram rate prieš Vingio parką 🙂 Tik man kažkaip pasisekė nei karto nesustoti (to kaina – 10km pokalbių su Dievais, savimi ir dar kažkuo). Sveikinimai! Pirmas visada liks Pirmu 😀

  2. Aš šiemet pradėjau bėgioti. Neseniai grįžau iš Minsko, kur prabėgau pirmuosius savo 5 km tokiame renginyje (dar nemokamas vizas davė). Labiausiai motyvavo noras gauti medalį. Dabar žiūrausi kitus bėgimus Europoje, bet medalio grožis- svarbiausias prioritetas 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *