Kernavė-Vilnius Kalnų maratonas

No Comments
Kernavė-Vilnius trail maratono finišo laimingas veidas

Taigi, turėjo praeiti 4 metai kad galėčiau sakyti jog „bėgu maratonus“. Pirmą kartą maratoną šturmavau prieš 4 metus Vilniuje. Po to kojos pradėjo klibėti kartu su motyvacija ir metinis kilometražas pasakė viską už save – 991km-551km-780km.

Užtat kad šiais metais bėgsiu maratoną nusprendžiau jau pernai – pakeistą Kauno maratono datą, kuri tik 4 dienomis skyrėsi nuo mano gimtadienio, užskaičiau kaip ženklą, ką turiu pasidovanoti 35to gimtadienio proga. Gruodį startavau surinkdamas 100km ir toliau kilometražą stengiausi tik didinti. Atėjus Kovidui iš pradžių sakiau jog bėgsiu laukais savo numatytą maratoną, bet vėliau persigalvojau nenorėdamas per patį piką būti nusilpusiu organizmu po maratono. Bet bėgiojimo tempo stengiausi nemažinti.

Apie Kernavė-Vilnius trail’ą perskaičiau jau prieš kelis metus. Iš karto liko mintis jog norėčiau sudalyvauti, bet pagrindinis kliuvinys buvo Kauno maratonas (o ne tai jog reikės bėgti kalnais kalneliais). Šiais metais pasitaikė puiki proga – renginys per žolines, bus laiko pasiruošt ir pakartotinai užsidėti maratonininko ženkliuką

Pasiruošimas

Pagrindinis pasiruošimas – garmin’o sudarytas treniruotės planas ir kilometražo didinimas, nes pusmaratonio jau nebuvau bėgęs nuo 2019 Kauno maratono.

Birželio pabaigoje nuėjau pasikeisti batų į s-sportą ir gavau draugišką patarimą nusipirkti ir trail’o batus, nes kitaip bus ne pyragai šitame bėgime. Už šitą patarimą didelis ačiū, nes nežinau ar būčiau susiprotėjęs. Trail’o batų teko ieškoti apie mėnesį, kol galų gale radau sau tinkamus salomon’us. Negalvokit kad aš labai išrankus, tiesiog 48-49 dydžio batus kartais būna iššūkis susirast 🙂

Tada paskutinius kelis ilgabėgius dariau Kleboniškio miške, stengdamasis susirinkti kuo daugiau kalniukų. Pradėti suvokti kas tie 900m sukilimo ir kas manęs gali laukti…

Varžybos

Aišku kad per važybas nebus šalta. Jau iš vakaro susipakuoju kuprinę – 5x geliukai ir pora pakelių elektrolitų.

6:40 skamba žadintuvas, pasiimu daiktus, žalumynų kokteiliuką ir pirmyn į Vilnių.

8:40 visi sėdim autobuse kuris nuveš į starto vietą – Šilėnų kaimą.

Tokio starto dar nebuvau matęs – startuojam ties bažnyčia, į kurią žolinių proga renkasi pasipuošę žmonės.

10:00 pagaliau startas – nemažai laiko reikėjo palaukti tiek Vilniuje, tiek čia, kas yra nervų tampymas mąstant kas čia dabar laukia.

Bėgant startuoju daugmaž gale, draskytis nėr ko, geriau jau lengvai apšilti. Šalimais bėga du bičiuliai (taip spėju), girdisi motyvacinės kalbos „lengvai prasibėgsim, vakare bus galima šalto alaus“. Atgal šūkteliu jog galėtų būt ir lengvesnis būdas užsidirbti alaus 😀 Su šitais alaus mėgėjais dar kelis kartus susitiksim trasoje.

1-14km

Pirma trasos atkarpa iki maitinėlės. Pradžioje lygūs miško keliukai. Tada gan platūs miško keliukai aukštyn – irgi visai lengvai užlipu. Štai plati pakalnė – puiki proga išmėginti trailinius batus ir turbūt vienintelė mano šlovės akimirka kai apleniu iš karto kokius 5 bėgikus 😀 Atsiranda bėgimų dilgėlynais, žolynais ir panašiu brudu. Ties 9 kilometru dar ir porą smėlėtų įkalnių tenka įveikti. Priartėjus prie maitinėlės nuovargis jaučiasi, kalnus jau kažkiek apkeiksnojau, bet minčių kad neįveiksiu nėra.

Čia irgi trasos dalis

14-28km

Maitinėlėje užsimaišau sekančią porciją elekrolitų gėrimo ir išsitraukiu ausines – žmonės prasisklaidė, jau aiškėja kad lengva trasoje nebus, taid metas nukreipti mintis nuo bėgimo su „Negyvas eteris“ podcastu. Į šitą trasos dalį įeina Gariūnų kalnas. Kad į kalną lipu eidamas tai savaime aišku, bet ir į pakalnes vis rečiau pasileidžiu bėgte, nes jos tiesiog perstačios/perslidžios. Laukiu sekančios maitinėlės kaip išganymo, nes pagal mano įsivaizdavimą likusi dalis nuo 30km jau bus daugmaž „lygumos“ kur galėsiu atskvėpti. Naivuolis…

28-38

Maitinimo punkte šaunu kolos. Stovim ten keliese, pasirodo bėgikas kuris mane jau buvo aplenkęs – kažkur buvo paklydęs, kas šitame bėgime yra visiškai normalu (pats turėjau tokias 3 vietas, bet dėka laikrodžio navigacijos gan greitai susigraibiau). Liko trečdalis trasos. Aš galvoje kažkodėl skaičiuoju jog liko tik 14km, čia daug mažesnis/malonesnis skaičius. Vėl bėgimas miško takeliais, per šakas, kažkiek pakrantės. Jau esu gerokai karščio pasvilintas, tai greičio daug nebėra. Galvoje sukasi mintis -spėsiu ar nespėsiu išlipti iš 6h. Miestas vis artėja. vėl paklystu, grįžtu, leidžiuosi prie upės – ten stovi staliukas su maistu, kažkokia kompanija šnekučiuojasi. Kadangi 36km, tai galvoju ar čia tas vandens punktas visgi papildytas ir maistu. Gerai kad laiku spėju nužvelgt visą stalo turinį – brendis su bėgimu kažkaip nesisieja, o visai nedaug trūko iki draugiško kontakto 😀

38-42

Pribėgu vandens punktą, ten stoviniuoja alaus bičiuliai su kuriais bėgom pradžioje trasos. Matosi televizijos bokštas. Akyse piešiu lengvą risnojimą pakrante iki pat finišo. Pasirodo klydau ir labai skaudžiai klydau. Nuo pakrantės rodyklė rodo į šoną. Va čia ir prasideda „linksmybės“ – pasirodo manęs dar laukia Karoliniškių draustinio linksmybės, kurios prasideda nuo šakų kalno. Pusiaukelėje, ropojant į jį, tiesiog atsiremiu nugara į medį ir giliai kvėpuoju. Taip uždusęs (karštis ir dehidratacija irgi jau padariusi savo) turbūt nebuvau gyvenime. Pagaliau baigiu ropoti į tą kalną, atsiremiu ant stulpelio vėl atgauti kvapą.

Ofšoro kioskelis

Va čia nustebina „ofšorinis“ maisto punktas. Kažkas iš trail bėgikų bendruomenės laukia su vandens šautuvu ir kola. Šitas derinukas bent trumpam įpučia gyvybės. Energijos daug nėra, trasa eina šlaitais, koordinacija jau irgi ne pati puokiausia, tad bėgimą keičiu ėjimu, kad tiesiog nenusivoliočiau kur nors į pakalnę 😀 Bėgdamas dar kelis kartus kalu į šaknį taip stipriai, kad net šlaunį sutraukia mėšlungis.

Maža dalis šakų kalno. Foto pasiskolinta iš MOSTO photography

Likus kilometrui iki finišo matosi pėsčiųjų tiltas, už kurio Vingio parkas ir finišas. Bėgu lėtai, tikėdamasis jog trasoje daug neprigrybavau ir kad 42km nepavirs pvz į kokius 44km 🙂

Pagaliau finišas!

Laimės kupinas finišo šuoliukas. Foto pasiskolinta iš MOSTO photography

Pasirodo yra jėgų dar iš šoktelėti kažkiek į viršų ties finišo vartais. Aš jį įveikiau! Per 6:10, bet visvien įveikiau. Vieta – 34 iš 42. Ar kartosiu – na kad ir kaip sunku buvo, bet momento kada žadėčiau sudeginti kedus tikrai nebuvo 🙂 Sugurkšnoju buteliuką mineralinio, fotkė atisiminimui, įrašas FB ir metas važiuoti namo.

Kelionė namo

Kojos stingsta, bet vairuoti įmanoma. Ima miegas, pasižadu sau kavos kai išvažiuosi iš miesto. Vievyje pasiimu puodelį late su syrupu ir kažkokį baltyminį batonėlį. Gyvenimas prašviesėja – rimtai, tokios skanios kavos atrodo gyvenime nebuvau gėręs, akys atsimerkia.

Savijauta

Gryžus pasiveriu – 83.3kg. Čia daugmaž 2kg mažiau nei normalus svoris, nors per šią dieną išgerta – ~1l vandens prieš startą, 3.5l izotoninio gėrimo ir ~1l vandens grįžtant namo. Neblogai nudžiūta 🙂

Sekančią dieną labiausiai jaučiasi šlaunys nuo kopinėjimo į kalnus ir toks pastovus „minialkis“ 🙂 Panašu kad savo jėgų nepervertinau užsiregistruodamas į šias varžybas, tik kitą kartą reikės daug daugiau kartų pašlifuot Kleboniškio miško kalnelius.

P.S. Kažkaip fotografuot mažai fotkinau bėgdamas, tai jei kas norit pamatyt tas grožybes, kurias aš per savo sūrų prakaitą mačiau, galit pavartyt šitą galeriją Mosto photography

Komentarai

Komentarai

Categories: Bėgimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *