Laukinis trail. Naujo trailininko gimimas

No Comments

Žmona pasiskundė kad nėra kur treniruotis žygiui pajūriu (kad būtų minkštas pagrindas, smėlis ir t.t.). Pasiūliau kitiems metams kompromisą – davai varom į Laukinį trail.  Bet čia buvo planas kitiems metams, nes ir mano paties šiuomečiai surinkti kilometrai ganėtinai kuklūs. Jeigu atvirai, tai aš tik įsivaizdavau kad man turėtų patikti trail’as, nes jokiose trailo varžybose nebuvau dalyvavęs, tik Kleboniškio kalniukus patikdavo zulinti nuo pat pradžių. O Erika pasiūlė pasižiūrėti kas mūsų laukia kitais metais, taip mes ir atsidūrėm šių metų Nemuno kilpos etape.

Pradžia

Į vietą važiuojam pagal navigaciją, bet vistiek sugebu pralėkti posūkį. pasirodo nuo plento reikėjo įsukti į vos matomą miško keliuką. Apsisukinėjam, bet už nugaros matosi taip pat pralėkęs ir apsisukinėjantis mercedes. Iki stovyklavietės dar 5km, bet kelias jau vinguriuoja miško keliukais. Staiga pamatom miške properšą su stovinčiu namu – ji kažkur matyta. 3 kartus. Visados ją praeinam per pėsčiųjų žygius.  Toliau bevažiuojant „daeina“ ir kitas dalykas – taigi startas Giraitiškių poilsiavietėje, kuri gi yra vienas iš žygio punktų. Privažiuojam vietą. mašiną liepia pasistatyti miško keliuko kelkraštyje, viskas pavyksta, bamperis irgi lieka savo vietoje. Žmonių jau prisirinkę nemažai, bet visi atrodo draugiški, vaikai važinėjasi su triratukais, šuniukų irgi nemažai, žodžiu pradedam suprasti kas tai yra „trailo bendruomenė“. Čia jau 8tas iš 9 šių metų etapų. Prie starto visi rikiuojasi neskubėdami, dar papuola proga nufotografuoti Viktorijos šunį Cito. Jis vėl „išnuomotas“ kad padėtų įveikti vidutinę trasą.

Varžybos

Įsitaisau beveik pabaigoje, kad netrukdyčiau trail’o asams. Visi išsirikiuojam į eilutę ir bėgam miško takeliu, kur telpa vienas žmogus. Lenkti nėra nei reikalo, nei patogumo, manau dar spėsiu po brūzgynus palakastyt. Pace su pulsu irgi pakankamai varžybinis, laukiu kas bus ateityje (aprašytas sukilimas prilygstantis televizijos bokštui šiek tiek gąsdina). Taip pirmi 6km ir bėgasi ramiai – tai siauras takutis, tai žvirkelis, o įkalnių tokių randu ir pas save Sargėnuose. Jau pradedu mintyse burbėti, kad Kleboniškyje buvo sudėtingiau bėgioti.

O va tada prieš akis pakalnė. Tokia, kur esi stovėdamas virš medžių, bet bėgti į apačią labai atsargiai pavyksta. Priekyje gal 5kių žmonių grupelė. Bėgu paskui juos, mėgindamas nenusiridenti. Pavyksta juos visiškai pasivyti. Mintyse pradeda suktis – jei yra tokia pakalnė, bus ir įkalnė. Prasideda… Nusileidus į pakalnę šiek tiek pabėgam pieva ir štai pirmoji tikra įkalnė. visi pagal komandą sustoja ir pradeda kopti. Pulsas nekrinta, bet nepasakyčiau kad sunku užlipti. Užlipus aplenkiu vieną bėgiką, kuriam tas pirmas kalnas matosi pareikalauja nemažai jėgų. Vėl tokia pati pakalnė, tik šįkart bėgti jau nebeišeina. Varau paskui grupelę už nugaros, viršuje vėl kažką aplenkiu. Ir taip turbūt kokie 4 kilometrai aukštyn-žemyn-aukštyn-žemyn. Tarpuose dar bandant ir kokią nors pliurzą peršokti. Bet kedukai pakolkas tik apdulkėje, pakankamai švarūs. Liekam bėgti trise. Turbūt tie 4km nuo 6to km iki 10to km, kai kapanojomės kartu po kalnelius pati maloniausia ir buvo. Vyriškis su mergina matomai jau iš varžybų pažįstami, o aš prisiplakėlis šalia. Smagu pasiklausinėti apie kitas varžybas, kaip čia pasiklysti yra paprasta (pvz vietoj 27km nubėgti 36km), žodžiu tikrų trailininkų istorijos. Ir dar kartą pasitvirtinęs faktas – trailininkai draugiški.

10tas km. Baigiasi kalneliai, nors pulsas stabiliai laikosi ~170, bet jaučiuosi visai pailsėjęs. Norimas tempas (ir noras pasidrąskyti matyt), skiriasi nuo kompanjonų, tad nutolstu (dar tikėjausi finiše susitikt ir padėkot už kompaniją, deja nepamačiau kada atbėgo, gal per kitas varžybas vėl bus proga susitikt).

12km maitinėlė (žiauriai fainas pavadinimas), o joje – vanduo, redbull, apelsinai, bananai. Imu visko. Redbull suteikia sparnūūūūs. Tiesioji trasos dalis, smagiai bėgasi, kažką dar ir aplenkti sugebu. O po to prasideda Viktorijos sugalvotas „desertas“, pakeičiantis visus spa ir purvo vonias. Šiek tiek slidi nuokalnė link Nemuno, o ten jau prasideda kitų bėgikų išartas takas. Apibėgti – be šansų. Opt opt ir žali plento kedukai patampa juodais (Pasirodo lengvai išsisukau, vieną Žlabio batą tokia pliurza buvo visiškai suirijusi :D). Klampoju po tas pelkes ir galvoju kad metas pradėti ieškoti normalių trailo batų. Ropojimas į kalną. Statu, slidu, ropoju kažkokiu vandens išplautu grioveliu aukštyn – va kur tas tikrasis trail’as! Dar vienas nusileidimas žemyn ir lieka kilometras pakrante slidinėjant. Finišas! O finiše visi atsipūtę – arbatėlė, sausainukai, selfiukai 😀

Vargšai išniekinti plento batai

Taigi panašu kad turim naują challenge. Žmonai irgi patiko. Mane šis bėgimas miškais taip pat vežė, nereikėjo net ausinių. Belieka žiemą neapsileisti ir kitais metais imtis plano trail-trail-trail-trail-maratoniukas 😀

Rezultatai

15.2km per 1h 40min ir 62 iš 92 dalyvių. Tikrai geriau nei tikėjausi, buvau nusiteikęs ir tam, jog atbėgsiu ir paskutinis.

Trumpas nuokrypis ne į temą

P.S. Jei jau iki šitos vietos daskaitėt, tai noras pasidalinti Laukinis trail įspūdžiais privertė aprašyti ir kitus nuotykius, bet pasirodo jei rašau, tai rašau daug, tad teko juos išskaidyti į atskirus įrašus:

Tradicija tapęs žygis Nemuno kilpomis – gan trumpi įspūdžiai, bet 45km visgi verti įrašo

Bėgimas basomis – trumpai apie patirtį bėgant basomis

Žygis Mažoji Lietuva. Dievų miškas – žygio batų išbandymas, bei šiaip kitokio tipo žygio išbandymas

Neeilinis 50km TrenkTuras žygis pėsčiomis pajūriu – 20km kas čia per blin per oras + 30km normalaus žygiavimo

P.P.S. Kėlimo rytais eksperimentas visdar tęsiasi, didžioji dalis blogo posto buvo parašyta būtent atsikėlus 5:40 ryte 🙂

Komentarai

Komentarai

Categories: Bėgimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *