About 1 arba kaip mano gyvenime atsirado bėgimas

1 Comment

Įžanga

Jei atvirai, tai sporto, iki kol nepradėjau bėgioti, mano gyvenime nebuvo (o čia netiek jau ir mažai laiko, tik apie kokius 30 metų).

Na ok, meluoju, buvo šiek tiek sporto ir jis vadinosi gyvenimas kaime, į ką įeina:

  • Važiavimas dviračiu (nuo taško A į tašką B)
  • Šieno vežimo dvikovė (labai sezoninė sporto šaka)
  • Bėgimas bandant pagauti kokią pabėgusią karvę
  • Rodeo su buliais (šitą tiesa mėginau tik kartą ir ne savo noru)
  • Kitos panašios pramogos 🙂

Žiūrint iš mokyklos perspektyvos, tai visuose bėgimuose atbėgdavau paskutinis (aplenkdavau nebent tuos, kurių tą dieną nebūdavo arba tuos, kurie tiesiog eidavo jau už šono susiėmę), į aukštį nepašokdavau, ir krepšinio, nors „turėjau ūgio“ nežaidžiau(už šitą pareiškimą turbūt rizikuoju būt sušaudytas, taip gi negalima). Tiesa per daug dėl šito nesinervinau, na ne man sportas, tai ne man (Pasiteisinimas skamba panašiai kaip ir tas „aš ne storas, mano tiesiog kaulai stambūs“). Dėl svorio skųstis irgi negalėjau, netgi atvirkščiai, kažkada turėjau berods tobulą bėgiko svorio balansą – 75kg prie 196cm ūgio, nors vienu kartu ir sugebėdavau sušveisti 5-8 cepelinus.

Paskutinėje klasėje ir pirmuose kursuose dar palakstydavau su savanoriais po miškus (geriau pagalvojus su jais ir pirmas 3km bėgimas buvo, karštą dieną, su uniforma ir velkant sunkius kerzus), o po to atėjo meškėjimo ir atsargų kaupimo periodas 🙂 Vis po 5kg per šventes, dar nom nom vakarai apsimestinio nėštumo metu (čia tas variantas kai kemši viską kartu su žmona, bet po 9 mėnesių ji pagimdo, o tu ne) ir štai turim rekordą – 105kg! Pats svoris manęs labai neerzino, iššokusias sagas iš džinsų batsiuvys sukaldavo atgal, o ir šiaip kažkuo per daug nesiskundžiau. Bet vienas dalykas man labai nepatiko – į 5tą aukštą nešdamas daiktus jau sugebėdavau neblogai pridust. Aišku dėl to labiau kaltinau tai, jog kažkada rūkiau, plaučiai dar neišsivalė ir t.t.

Pats jėgų žydėjimas, tik veidelis "sugeltas bičių" :D

Pats jėgų žydėjimas, tik veidelis „sugeltas bičių“ 😀

Tapimas bėgiku 1: Bėgiojančių žmonių pastebėjimas ir pažadas bėgiot

Prieš tris metus, kol namuose vyko remontai, turėjau progą porą mėnesių pagyventi Kulautuvoje. Neveltui tas miestelis yra/buvo kurortinis – panemunė, gaivus oras, pušynai ir jų pasivaikščiojimų trasos. Va tada aš pamačiau kažką bėgiojant ir žmonai pasakiau – kai gyvensim Kulautuvoje, pradėsiu bėgiot! Juk čia tokios puikios trasos tam (taip taip, ir ypač tie pušynų kalneliai, kurių dar neišbandžiau, nes dabar jau žinau, kad bėgimas į kalną nėra visiškai tas pats kaip bėgimas lygiu keliu).

Nuo to momento bėgimas mane kažkuo žavėjo, bet na kaip aš, žmogus niekad nesportavęs, pradėsiu bėgiot? Visgi gal ne man? Proga (ir tuo pačiu spyris į minkštąją) pradėt bėgiot atsirado tik už metų. Bekemšant šeimyninę picą. Tiesiog su bendradarbiu išgirdę apie Kauno maratoną, vykstantį už savaitės, sukirtom rankomis jog už metų ir mes bėgsim. O pažadų laužyti negalima.

Tapimas bėgiku 2: Pasiruošimas bėgioti programuotojų stiliumi

Turbūt visi esate girdėję legendų, anekdotų ir kitokių linksmų pasakojimų apie IT srities atstovus. Anekdotai iš niekur neatsiranda (oi yes, tekę ir man dirbti su tikru stereotipiniu programuotoju), bet visose srityse yra įvairių žmonių, o darbo praktiką ir įgūdžius, nori tu to ar nenori, pradedi taikyti ir asmeninėse srityse. Taigi nuo pažado bėgti iki pirmo išbėgimo praėjo dar daugiau nei mėnesis.

Planas buvo toks:

  • Paskirta konkreti pirmo bėgimo data (po atostogų, kad atostogos nesugadintų bėgimo grafiko)
  • Mėnesis įvairios teorijos skaitymo vakarais (ačiū jums lt blogeriai ir http://www.begikai.lt už informaciją):
    • Kaip reikia pradėti bėgti
    • Kokios avalynės reikia
    • Kas per apranga
    • Ko nereikia daryti kai bėgi
    • Kas tai yra elektrolitai, amino rūgštys, proteinai ir t.t.
    • Avalynės ir aprangos pirkimas

Namų darbus atlikau sąžiningai ir atėjo BIG DAY

Pirmas bėgimas

2014.07.23 06:30 – žadintuvas užstatytas, apranga paruošta, endomondo parsiųstas, kedai nublizginti – BĖGSIU!

Ir iš tikrųjų išbėgau 🙂

pirmas_begimas

Prigąsdintas patarimų pradedantiesiems, jog svarbiausiai nereikia persistengti pačioje pradžioje, bėgau lėtai (greitai turbūt ir nelabai būtų pavykę). Endomondo pranešė apie 1 nubėgtą km, po to 2 km, o aš jaučiausi tikrai gerai! Jokio „tuoj nukrisiu“ jausmo, jokios pompos – man iš tikrųjų patiko bėgti bundančiame Kaune!

Grįžau namo nubėgęs 4.2km. Jei atvirai – tikrai nesitikėjau tiek nubėgt, o juolab dar ir taip gerai jaustis, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Nežinau ar tiek palaimos ir pasitikėjimo savimi pajausiu pirmą kartą nubėgęs 42km, kiek tuomet savimi didžiavausi pirmu kartu įveikęs 4.2km.

Tai, jog pirmu bėgimu nepersistengiau, turbūt ir buvo mano pagrindinė klaida – įgijau priklausomybę bėgimui 🙂 Pradėjau sąžiningai 3-4 kartus per savaitę keltis rytais pabėgioti ir už dviejų savaičių pirmą kartą įveikiau 10km. O va iš tokio pavyzdingumo atėjo ir kita linksmoji dalis – organizmo pasipriešinimas krūviui.

Pradedančiojo bėgiko klaidos

Sakoma, jog geriausiai mokomasi iš savo klaidų, tai ir bėgime turėjau progą viską išmėginti savo kailiu (nesvarbu jog apie viską jau buvau skaitęs darydamas „researchą“ prieš pradedant bėgiot). Taigi sąrašas ką aš negerai dariau:

  • Batai – reikėtų visgi esant galimybei pasidaryti pėdos tyrimą, ar bent jau pasimatuoti parduotuvėje ir rasti tinkamą dydį (tinkamas dydis nėra tas pats eilinių nešiojamų batų dydis, apsimovus batus dar už kulno turi pavykti užkišti pirštą, kadangi bėgant ilgiau koja ištinsta). Aš žinoma to nedariau, skaičiau skaičiau apie tinkamus batus, bet vistiek užsisakiau kažkokius nike trainer iš lietuvių mylimo sportsdirect
  • Tinkamos bėgimui kojinės – kaip internetas rekomenduoja, reikia vengti medvilninių kojinių, o geriausia yra nusipirkti specialias bėgimui skirtas kojines, kurios paminkštintos ten kur reikia ir leidžia kojai kvėpuot. Aš aišku pradžioje buvau išsitraukęs būtent paprastas kojines, su kuriomis vaikščiodavau į darbą
  • 10% krūvio didinimo taisyklė – dar nesutikau žmogaus kuris ištvėrė ir sąžiningai laikėsi šios taisyklės, bet kaip supratau vėliau, ji sugalvota ne veltui
  • Koks dar prasitampymas parbėgus, kaip gi aš atrodysiu – bet visgi tampytis reikia, anksčiau ar vėliau tą supranti

Kadangi taisyklių nesilaikiau (vėl pramušė programuotojo mąstymas, kai žinai taisykles, bet kaip gi nepamėginsi surasti „workaround’o“), per sekančius du mėnesius apturėjau šiuos džiaugsmus:

  • Siauri batai + netinkamos kojinės = nutrintos pėdos. Su šituo iš tikrųjų dar ir dabar neišmokau iki galo susitvarkyti, bet pradėjus bėgioti pleistras buvo mano geriausias draugas – prieš bėgimą užsiklijuoji nutrintas vietas ir į trasą. Prie šito ritualo priprantama,  o nutrintą vietą skauda tik nutrynimo „gimimo metu“
  • Vieną savaitę pėda buvo panaši į bandelę 🙂 Skaudėt kiek pamenu labai neskaudėjo, į vasarišką apavą koja šiaip taip tilpdavo, išsivaikščiojo savaime 🙂
  • Tarp 5-10km nubėgto atstumo ir po bėgimo skaudėdavo kažkurį iš kelių. Tada amunicijoje atsirado kelio elastinis įtvaras (nepasiteisino, labai smukčiojo) ir paprastas elastinis bintas (šitą jau naudojau ir atrodo padėdavo)
  • Šiaip įvairūs nedideli pėdos skausmai po bėgimo primindavo jog gal truputėlį persistengiau, amunicijoje atsirado pėdos elastinis įtvaras ir Traumelis

Pirmo bėgimo sezono uždarymas

Nors ir braškėjau, bet vistiek bėgti norėjau ir bėgau. 06:30 ryte išbėgus galbūt nėra labai daug jėgų, bet rytinė gaiva įpučia jėgų likusiai dienai. 2014 metais bėgiojau nepilnus 3 mėnesius, per kuriuos iš viso įveikiau 227km (o taip, aš skaičiukų maniakas, viskas turi būti suskaičiuota). Kodėl nustojau bėgiot – su vaikais pradėjau lankyti darželį 😀 Pasiteisinimas juokingas, bet tikras – sakoma jog reikia surinkti bent 100 įvairių virusų, kad imunitetas sustiprėtų. Kadangi darželio vaikystėje nelankiau – teko atsiimti viską išvedus vyresnėlį į darželį. Turbūt kokius du mėnesius su pertraukomis slogavau, kosėjau ir t.t. Netgi darbe per dviejų savaičių darbų aptarimą, būdavo žymimas punktas – „Saulius sirgo/nesirgo“ (nesirgo pasirinkimas atsirado taip pat, nes jis buvo neįprastas).

Su tokiu stipriu imunitetu net nemėginau grūdintis ir mėginti bėgioti, bet sporto poreikis jau buvo atsiradęs, todėl radau pakaitalą – Focus T25. Čia buvo puikūs namų darbai iki pavasario, ką supratau vėl pradėjęs bėgioti.

Nepasimokom iš klaidų nr 2

Taigi pernai, per žiemą atlikęs namų darbus, puoliau stropiai bėgioti. Iki Kauno maratono dar 4 mėnesiai, užsiregistruota pusmaratoniui, bet 21 km knieti įveikti kuo greičiau. Du mėnesius vėl viskas šaunu, nieko neskauda, kilometražas didėja, jau ir iki tos 21 km ribos nedaug likę, nebe atrodo ji tokia baisi. Žinoma tuomet paglostau savo savimeilę, subėgu tuos 21km (hm, ko čia tas drebulys dabar visą naktį krečia), dar desertui pridedu ir palakstymus kalniukais retkarčiais (nes perskaitau jog tai irgi labai naudinga) ir staigmena – kartu su per porą mėnesių subėgiotais beveik 250 km pasirodo ir jo didenybė ACHILO SAUSGYSLĖS UŽDEGIMAS.

Turbūt bėgiojantys žino, jog kai negali bėgti – dar labiau norisi bėgti. Po eilinio palakstymo kalniukais ištino kairės kojos achilas (kažkokia tokia diagnozė) ir aš jį jaučiau netik bėgdamas, bet ir vaikščiodamas. Turbūt nėra blogesnio jausmo, nei išbėgus svarstyt – jau sugijo ar nesugijo? suskaus ar nesuskaus?

Prasidėjo prevencija:

  • Mažinau bėgimų kiekį
  • Mažinau atstumą
  • Vakarais dariau po 200 pasistiebimų ant slenksčio
  • Pradėjau sąžiningai tampytis prieš/po bėgimo
  • Vaistinėlėje atsirado Diclacas
  • Po kiekvieno bėgimo dar sąžiningai išmasažuodavau skaudamą vietą
  • Jokių kalniukų
  • Pradėjau vartoti gliukozaminą

Visas šitas džiaugsmas truko virš dviejų mėnesių ir grandinėlę „padidinam krūvį-pailsim-bėgiojam mažai-didinam krūvį“ teko prasukti ne vieną kartą. Baisiausia buvo Trakų bėgime – tai buvo mano pačios pirmos varžybos, norėjosi dalyvauti, todėl surizikavau ir buvau nusiteikęs pareiti. Kaip maratone žmonės skaičiuoja paskutinius kilometrus, taip aš skaičiavau pirmus 10km, tik po jų atsipalaidavau. Bet tiek Trakuose, tiek per Kauno maratoną pasitaikė tas etapas kai koja buvo pailsėjusi ir manęs nepavedė – poilsio pasiprašydavo vėliau 🙂

2015 metų amerikietiški kalneliai

Pabaigai

Išsigydžius kulną pradėjau mėgautis bėgimu. Šį kartą bėgimo visiškai nemečiau ir žiemą (kaip gi gyventi be asmenukės su apšerkšnijusiais antakiai). O už poros mėnesių, švęsdamas 2 metų bėgimo gimtadienį jau tikiuosi būt sukaupęs ~2500km bėgiojimo stažą. Tuomet jau nedaug bus laiko likę ir iki susitikimo su jo didenybe M 🙂

Gavosi ilgas įrašas, bet galbūt bus naudingas kam nors, kas dar tik galvoja apie bėgimą – jei jau aš sugebėjau pradėti bėgioti, vadinasi gali pradėti kiekvienas, svarbu rasti savo tempą, na ir šiek tiek užsispyrimo retkarčiais, kai būna sunku 🙂

Traku_pusmaratonis_2016

Komentarai

Komentarai

Categories: Bėgimas

One thought on “About 1 arba kaip mano gyvenime atsirado bėgimas”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.