1 dalis – mintys įveikus maratoną

O jausmas įveikus maratoną yra žiauriai geras. Ir nesvarbu kad jis tik įveiktas (o taip, teko jo metu pasivaikščioti, kitą kartą gal labiau bus nubėgtas), ir nesvarbu jog išlipau iš pradinio tikslo – 4h, vistiek jaučiuosi padaręs kažką iš serijos VAU! Nors pirmą savaitę ir negyvenau euforijoj, nevaikščiojau iškėlęs rankų (kaip kažkurių metų VM reklamoje), bet kelis kartus dienoje vis prisimindavau, jog padariau kažką, kas anksčiau man atrodė neįmanoma (ir nosis savaime iš pasitenkinimo užsiriesdavo aukštyn).

Einu kažkurį rytą į darbą ir skaičiuoju – jei tuos 42 km ištiesint ir dar 4km pridėjus, gaunasi atstumas nuo mano tėviškės (Akėčių kaimo) iki „žemkės“. Atsimenu mokyklos laikais toks atstumas ir dviračiu atrodė kažkoks „kosmosas“, o čia nubėgt, nesamonė ne kitaip 😀 Ech, galėjo bėgimas būt populiarinamas ir anksčiau, kiek pinigų būčiau sutaupęs studijų laikais „ant autobuso“. Gal dabar su Grinium ultras bėgiočiau – baigiasi mokslai penktadienį, susikraunu kuprinę, mikriuku iki žemkės, o nuo ten bėgte namo, kur laukia recovery cepelinai 😀

Dar labai patiko skaityti informaciją ir atsiliepimus apie VM2016, juk ir aš pagaliau užsidėjau pliusiuką ties punktu įveikti maratoną. Labai patiko Maratono laukas įrašas ir frazė „Bėgdamas pirmą ratą, niekad nežinai, su kuo turi reikalų. Pakalbini greta bėgantįjį, rodos – rimtas žmogus, o pažiūri į numerį – pusmaratonininkas“. Žodžiu rugsėjis – savimylos „I did it“ mėnesis 😀

Deja reikia grįžt į realybę ir neužmiršt tos dalies, jog nors ir negriuvinėjau trasoje, bet pasivaikščiot teko ir iki rimto maratonščiko dar kelias poras kedų reikia sudrožt. O kedai rugsėjo mėnesį kaip tik ir ilsėjosi 😀 Pradžioj atsigavinėjau po maratono, o po to jau buvo laikas ruoštis pėsčiųjų žygiui. Statistika kalba pati už save – viso 92km, beveik pusė iš jų varžybiniai 😀

2 dalis – pėsčiųjų žygis Nemuno kilpomis

Kodėl užsinorėjom eit?

Jeigu bėgiojimu žmoną užkrėčiau aš, tai su vaikščiojimu atvirkščiai – čia jau žmonos įtaka. Sausio 2d, -14c, ką veikiam – aišku einam 16km 😀 Čia toks pirmas ir labai geras pasivaikščiojimas buvo 🙂 Tada pavasarį dar pasimaišė Tomas su savo 100km ėjimo pajūriu iššūkiu, tuomet atsimenu susižvalgėm vieningai – kada nors ir mes tą 100 km „imsim“!

Kai pasirodė to paties organizatoriaus kitas žygis Nemuno kilpomis ilgai nedvejojom ir pasirinkom viduriuką – 35km žygį. Kad neapsigalvotume, 05.26 bilietai jau buvo nupirkti ir puikiai žinojom ką veiksim 10.01 🙂

Su bėgimo varžybomis viskas aišku – susidarai training planą ir jo laikais arba nesilaikai, o pagal tai žinai kas tavęs laukia. O kaip ruoštis ėjimui? Atsimenu pradžioj ir bėgiodamas rytais nejaukiai jausdavausi, dabar jau normalu 3 kartus savaitėje rytais (kai netinginiauju) atsikelt pabėgiot, o kaip su vaikščiojimu? Šalta gi rytais ir t.t. 😀 Taigi tie 15km nueiti sausio mėnesį iki šio žygio buvo ilgiausias mano nueitas atstumas (neskaitant maratono :D) Bet vaikščiojimas visgi neatrodė kažkas baisaus, mūsų 3m ir 4m vaikai šią vasarą ir po 5km kartu su mumis nušlepsendavo savaitgaliais, tai jau tuos 35km ir mes kaip nors 🙂

Kita baisi dalis kankinusi kelios dienos prieš žygį – ko reikia tokiam žygiui? Bėgimo sluoksniukai ką ir kada rengtis jau atidirbti, o čia kažkas naujo. Prieš žygį buvau labiausiai susirūpinęs šiais dalykais:

• Labai bijojau prasto rudeniško oro, sušalt, neaišku kuo rengtis
• Labai bijojau likt alkanas, kad pritrūks jėgų ir t.t.
• Na ir tokios smulkmenos kaip mozoliai, pūslės ir t.t.

Namų darbus atlikau sąžiningai, to kiek apsirengiau ir kiek kuprinėse nešėmes, manau būtų užtekę netik 55km, bet ir visam 100km pajūriu 😀

Žygis

Visų pirma tai ačiū TrenkTurui už taip gerai suorganizuotą žygį! Net orą idealų žygiui užsakė 🙂

06:30 – pats tas laikas keltis šeštadienio rytą! Susirenkam viską ko reikia ir ko nereikia, dar pakeliui užsukam į degalinę kavos ir į Prienus!

7:45 mes jau Prienuose. Organizatoriai labai akcentavo tai, jog dalyvių bus 3000, o tai trečdalis Prienų populiacijos, tad parkingas bus visas miestas kur galima stovėti ir prie pačio starto per daug nesigrūsti. Už kelių šimtų metrų priekyje matyti daug besiparkuojančių mašinų, iki ten net nevažiuojam – vistiek nebus kur statytis ir pasiliekam mašina prie vietinės maximos. Prieinam tas mašinų spūstis – o ten pasirodo žmonės į turgų suvažiavę 😀 Praeinam pro šalį – visur tuščia, teko dar pagalvoti ar tikrai į žygį tą dieną atvažiavom.

Iš tikrųjų pagarba organizatoriams už sugebėjimą taip paskirstyti žmonių srautą:

• Nėra tikslaus starto laiko – yra dviejų valandų intervalas, kada gali pradėt eiti
• Skirtingos distancijos paleidžiamos skirtingu laiku

Pagrindinis skirtumas tarp bėgimo varžybų ir žygio – žygyje nėra varžybų, nėra laiko fiksavimo, nėra startinės įtampos, nėra tokio masiškumo, tiesiog puikus laikas pasimėgaut gamta ir kompanionu 🙂 Taigi greitai pasiimam žemėlapį su dalyvio numeriuku(apyranke) ir 08:20 startuojam!

Einant į starto vietą atrodė vėsoka, bet pradėjus žygiuoti ganėtinai greitai reikia striukę kabint ant kuprinės. Kad išeit iš miesto užtenka paeit ~1km, o tada jau miškas. Ne veltui trasa vadinasi Harmonijos. Einasi labai smagiai, vienas miške nesijauti, bet kamščių irgi toli gražu nėra 😀

6km – pirmas punktas, atrodo labai lengvai ir greitai nueiti km. Matosi kad daug kas atvažiavę be pusryčių ir pačiam pirmam sustojime eina į trasą sumuštinukai ir panašus maistas. Išsikrapštom iš kuprinės šokolado plytą ir toliau į trasą.

10km – Naravų piliakalnis. Savijauta gera, žmonės draugiški tiesiog žiauriai geras laisvalaikis!

17km – Abu su žmona labai nuoširdžiai džiaugiamės kad ėmėm 35km, o ne 20km trasą, kaip bėgime graužiesi neišnaudojęs visų jėgų kirtus finišo liniją, taip ir čia tie 20km pasirodė kaip „No challenge“. Tiesa kojose šioks toks nuovargis jau jaučiasi, bet kol kas jis visai malonus 🙂

23km – peržengta riba „visai čia jau nedaug liko“, o dar ir maistas už 3km visai skatina paskubėt.

Tiesą pasakius tikrai neįsivaizdavau, jog Harmony parkas užima tokį plotą, įžengę į jį, dar turbūt 2km ėjom iki vietos kurioje buvo numatyti pietūs.

O pietūs buvo tikrai skanūs! Ir praktiškai be eilių.

 

31km – štai ir tos pavargusios, šiek tiek medinės kojos! Tik skirtumas nuo bėgimo buvo vienas – kai pavargsti bėgt – sulėtėji, o čia atvirkščiai – paskutinius 5km nuėjom greičiausiai 😀 Ir draugiškai sutarėm jog buvom tikri šaunuoliai, nepasiėmę 55km trasos. Esant norui būtume turbūt ir tuos 55 kažkaip įveikę, bet 35 buvo įveikti su pasitenkinimu(nes vistiek neblogas challenge), o 55 būtų pareikalavę didelių pastangų.

Klausimai

• Ar eisiu dar kartą?
  • Žinoma!
• Kas geriau, bėgimas ar pėsčiųjų žygis?
  • Tai du nepalyginami dalykai, bet nei vienam pirmumo nesuteikiu:
    • Bėgimas – varžymasis, smegenų išvalymas, meditacija, išsikrovimas, pabuvimas su savimi
    • Žygis – atsipalaidavimas, harmonija, pabuvimas su artimais žmonėmis
  • Kas lengviau, nubėgt, ar nueit maratoną?
  • Eit gal šiek tiek lengviau, bet trukmė daug ilgesnė, todėl kuo toliau eini – tuo labiau viskas panašėja 🙂  36km nuėjus, kojos buvo panašiai pavargusios kaip ir nubėgus tuos pačius 36km Vilniaus maratone. Kokia savijauta būtų nuėjus tuos 42km lygint dar negaliu 🙂

O čia tiesiog priminimas, koks bus sekantis mūsų su žmona iššūkis (tik gal ne kitais metais), kaip sakė Tomas “ Šimtinė yra gėris“! Kas kartu?

Komentarai

Komentarai