Trys medaliai – vienas įrašas

No Comments

Va taip va, šiais metais jokių dedikuotų įrašų atskiriems bėgimams (nors šitaip pats sau apsisunkinsiu vieną iš metų pažadų – po straipsnį kas mėnesį). Ir šitas įrašas turbūt bus daugiau apie tai kas dedasi augančio bėgiko galvoje, nei apie pačių varžybų eigą.

Taigi po šitų trijų, gan skirtingų man varžybų, susigulėjo galvoje tai, jog kiekvieni bėgimo metai vis kitokie:

  • 2014 – bėgiko debiutas, pirmi bėgimai, pirmas išlindimas į Kleboniškį, pirmi 4, 6, 10 ir net 13km (čia išvis buvo vau atstumas, tiktų muzikiniam fonui “ I believe i can fly“), žodžiu tas tikrasis džiaugsmas atradus bėgimą
  • 2015 – „profo“ metai, tikrasis bėgimo fanatizmas (kai visiems gyvenimo atvejams, kaip patarimą, galima pritaikyti bėgimą), pirmi pusmaratoniai, gerėjantys rezultatai ir atrastas savaitgalinio longrun’o džiaugsmas, kai su kuprine gėrimo ir audiobook’u išbėgi nežinomais maršrutais. Taip pat ir 30km ckeck’as, bei kartelės kilstelėjimas su pažadu kitais metais imti maratoną.
  • 2016 – Didžiojo M metai. Kryptis aiški nuo pat sausio: vasaris-gegužė skirti pasiruošti trakams ir vėl padidinti kilometražą, likęs laikas – ruošimasis maratonui. Ir nors atsirado mintys „nu kada tas Vilniaus maratonas“, bet drįstu sakyti, jog tai buvo geriausias pusmetis, kokį turėjau bėgdamas. Ir kai 42km medalis jau kabėjo ant kaklo, atėjo tas tikrasis vau „padariau kažką neįmanomo“. Deja, tuo pačiu tai turbūt buvo tas momentas, kuris perkėlė tą bėgimo pasitenkinimo ribą nuo 21 iki 42 km
  • 2017 – Brašku brašku, arba motyvacija bėgti, bėgiko forma, Come Back!!! Dabar jau suprantu, jog įveiktas maratonas, o vėliau bėgiko kelis, susidėjo į vieną komplektą ir išleido mane gerokai perilgoms atostogoms, iš kurių panašu, jog grįžtu tik dabar, po trijų varžybų, su pavydu žiūrėdamas į kertančius maratono ribą

O dabar apie bėgimus.

Birštono pusmaratonis 2017

birstono_pusmaratonis

Kai pirmą kartą pamačiau šio renginio reklamą iškart pagalvojau – noriu bėgti šiame renginyje. Priežastis labai paprasta (o tie kurie nebėgioja turbūt tik pirštą ties smilkiniu pasukiotų) – bėgimas buvo tą pačią dieną kaip ir mano gimtadienis 🙂 Tokių sutapimų dažnai nebūna, o ir pusmaratonio medalis po pusės metų pertraukos skambėjo labai simboliškai. Pasiruošimo laiko šiam bėgimui registruojantis turėjo daugmaž užtekti.

Viskas būtų normaliai, bet įdomumo dėlei, kelias dienas prieš varžybas pradeda diegti šoną. Jėga, šito man dar šiais metais neskaudėjo. Bet gimtadienio dovanos atsisakyti nesinori, tad šiek tiek diclac’o ir stengiuosi to nesureikšminti.

Varžybų diena. Nors kada tikrai nebus karšta bėgti. Pirmą kartą gyvenime taip nekantravau sulaukti starto šūvio dėl vienos priežaties – žiauriai šalta 😀

Startas. Skuodžia pirmo kilometro sprinteriai, na bėkit bėkit, aš šįkart tikrai niekur neskubu, žvilgčioju į laikrodį stebėdamas pulsą. Slapta viliuosi pamatyt tą 2016 metų pace (visi turbūt žino tą jausmą, kai per varžybas bėgasi kokiomis 30s greičiau negu priklauso), deja, stebūklų nebūna, ir iki tokių greičių vėl reikės nemažai takų nubrūžint 🙂

3km. Pirštai visdar šala, lengvai keiksnoju save kodėl nepasiėmiau pirštinių – „nu koks kvailys baigiantis pavasariui bėga su pirštinėmis“

11km. Pusė jau yra. Atsiranda nuojauta, jog iš 2h išlipti nepavyks, nu ir gerai, svarbu, kad šono neskauda ir pats faktas jog pusmaratonį įveiksiu

17km. Nu blin, rimtai, bėgu kaip jaunystėje, deja ne gerąja šio žodžio prasme. Pradeda skaudėt vieną iš „žandukų“ – o čia jau pirmas ženklas kad kojos pavargo. Nieko tokio, šlepsim toliau, nedaug liko.

20.5km. Matosi finišo vartai. 2h jau praėjusios. Jau prieš kilometrą nutariau kad finiše nereikia jokių spurtų ir t.t. Priešais bėga mergina megzta kepure, na bent šitą aplenksiu. Va, aplenkiau, šitų dviejų už šimto metrų tai tikrai nelenksiu, nepavysiu. O gal? Ai dzin, MINU! APLENKIAU, STRYKT! Oficialiai: 2:01:40

Pirmas medalis, jėga, aišku fotkė į instagramą ir fb, va kokią fainą dovaną gavau. O tada ramu. Kelios minutės ir visa ta euforija dingsta, gal dėl to jog vėl perliptos 2h, gal dėl to jog žinau, kad vėl skaudės blauzdas, o gal dėl to, jog suprantu, kad pavydžiu sau praėjusių metų, kai 21km savaitgalį būdavo tiesiog fun bėgimas nepervargstant. Net žmona šįkart klausė grįžinėjant „O kur dingo tavo visas entuziazmas?“

Trakų pusmaratonis 2017

traku_pusmaratonis_2017

O va su šituo dar įdomiau. Praėjus dienai po Birštono pusmaratonio visiškai susuko šoną, taip susuko, jog važiavau pas gydytojus. Pamaigė šonus – tau nugarą skauda o ne šonus, va vaistai nuo uždegimo, va siuntimas kardiogramai ir rentgenui. Po šitų išvadų pykteliu – man gi šoną priekyje skauda, o ne nugarą, na bet ok, varau šviestis. Rezultatas – pora slankstelių pasispaudę apačioje ir dar kaklas į priekį pakrypęs, žodžiu meno kūrinys o ne stuburas 😀 Savaitę geriam vaistus, tepamės diclac’u ir pamirštam bėgiojimą. Gavosi dviejų savaičių „taperis“ su pora lengvų išbėgimų iki 10km.

Varžybos. O taip, štai ir pirmoji karšta pavasario diena!

Eiga. Šįkart jokių stop kadrų 🙂 Trasa jau žinoma beveik mintinai ir turbūt visuomet sukels tik geras emocijas, visgi pirmas oficialus bėgimas čia ir buvo. Patinka pačių gyventojų požiūris į šį renginį – palaikančių ir šūkaujančių nemažai. O dar tie neoficialūs vandens punktai – šiais metais vienoje vietoje net saldainius dalino! Tik prabėgęs pagalvojau, kad va su šitais selfiuko tai tikrai norėčiau. Ir nors trasa nelygi, karšta, pulsas aukštesnis, bet atrodė jog distanciją įveikiau tikrai daug lengviau nei Birštone. Dar kažką ties finišu pralenkt sugebėjau, pasitikrindamas max pulso ribas 🙂

Pabaiga. Dar vienas privalumas atbėgus – tai legendiniai Trakų kibinai, gi reikia kažkaip tas sudegintas kalorijas atgaut 🙂

Kauno maratonas 2017

DSC_1551

Tarpas tarp Trakų ir Kauno maratono ramus, dėliojantis rėžimą į savo vietas – ~3 bėgimus per savaitę su longrun’u panašėjančiu į longrun’ą. Pagaliau ir 23km, nors lėtai, bet yra visai malonus atstumas. Nors pace kritęs, bet vienas dalykas malonus – pagaliau galiu tiek ryte, tiek ilgabėgyje, išsilaikyti Fat Burning širdies zonoje. Tiksliau neišsilaikyti, o tiesiog maloniai bėgti toje zonoje, savęs nestabdant. Varikliukas turi dar smarvės, beliko likusią važiuoklę susitvarkyt 🙂

Varžybos. Pagal orų prognozę panašu kad karšta nebus, dar bevažiuojant į vietą, eilinį kartą pasakau „Per lietų varžybose dar niekada nebėgau“. Mano prašymas buvo išgirstas – lietus kaip įsijungė ties startu, taip ir nesibaigė iki pat finišo. Numeris prisegtas, laiko dar yra, bėgu pas nykštukus į mokamą rotušės tualetą – šūdas, užrakinta. WC rodyklė yra, bet rodo neaišku kur. Na ok, burbu, bet darau apšilimą bėgdamas į WC konteinerį stovintį krantinėje. Šitas jau veikia, dar yra laiko, jau nebėgdamas keliauju atgal. O štai pasirodo kilnojami WC stovi kitoje aikštės pusėje – tyliai atsiprašau Kauno maratono už burbėjimą.

Eiga. Smagu matyt tiek daug tokių pat trenktų žmonių kaip ir aš, kurie sekmadienį, 8 ryto, jau stovi pasiruošę bėgti mažiausiai 21 km. Aš vis dar dėlioju varžybų strategiją, kokiu čia greičiu man reikės bėgti, o gal tikrai, šįkart kažkokiu būdu bėgti tik 4fun, nesidraskant ir negaudant minučių (iki pernykščio 1h 47m PB visgi toli toli dabar). Priekyje kuris laikas matau maikutę su begikai.lt užrašu. Vejuosi Tomą pasveikinti dar kartą tapus tėčiu. Šį kartą tikrai pavyko pasimėgauti varžybomis – ramiai, besišnekučiuojant, tuos likusius 20km ir nubėgom kartu. Pagaliau ir man pavyko varžybas subėgti kaip eilinį ilgabėgį, negaudant kvapo finiše ir t.t. O kam įdomu istorijos apie bėgimą, būtinai paklausykit Tomo vedamus podcastus https://www.mixcloud.com/Begikai/

Organizacija. Neveltui antras pagal dydį bėgimas LT, viskas atidirbta:

  1. Startas laiku
  2. Muzikinių stotelių lietus nenuplovė
  3. Savanoriai linksmi šaunuoliai
  4. Šūkiai ant kilometrinių ženklų geri, pačių bėgikų sugalvoti

Na o tiems bėgimo „egzpertams“, kuriems pastoviai kažkas negerai būna, galiu pasufleruoti nebent vieną trūkumą – nebuvo šlapių vėsinančių kempinių vandens punktuose 😀

Finišas. Lietus aišku rimsta, iki kojų masažų dar 15 minučių (o taip, didžiosiose varžybose tie siūlomi 15min masažai tikrai yra gėris), šalta. Anksčiau visados įsidėdavau į mašiną papildomą komplektą rūbų, kuriais galėčiau persirengt parbėgęs – bet niekad nepersirengdavau. Šįkart tokios „klaidos“ nedarau. Darosi tikrai šalta. Kojų masažas jėga, bet po jo laukia dar viena nauja, sakyčiau kiek nemaloni patirtis – reikia vėl apsimauti tas šaltas šlapias permirkusias kojines ir žliugsinčius batus 😀 Viskas, lekiam namo persirengt ir atgal į renginį palaikyt dar tik bėgsiančių. Na ir žinoma pavalgyt 🙂

Linksmoji dalis. 

– Tai kiek bėgai?

– Pusmaratonį.

– Tai per kiek subėgai?

– 2h 10min

Trumpa tyla…

– Nu neblogai neblogai

:DDD

Pasirodo nebūtina kiekvieną kartą gerintis PB ir tikrint ribas, gal iš tikrųjų atsiranda branda ir ne per kiekvienas varžybas reikia mėginti išspaust maksimumą, o užtenka tiesiog pasimėgauti 🙂 Bet reakcijas pasakius laiką buvo visai įdomu stebėti 🙂

Paskutiniai taškai ant I

  1. Taip aš priklausomas nuo bėgimo. Buvo kelių mėnesių duobė, bet po to atėjo atvirkštinis parinimasis, kad kas bus, jei ir toliau viską skaudės ir negalėsiu normaliai bėgiot
  2. Anksčiau po kiekvieno bėgimo spausdindavausi varžybų diplomus ir paskutinė versija visada kabėdavo prieš akis. Nesvarbu, laikas pagerintas ar pablogintas, šviežiausios emocijos visada prieš akis. Dabar pas mane vis dar kabo užstrigęs 09.11 laikas 04:14:55. Matyt ir aš užstrigau ties ta data ir atstumu. Pusmaratonis liko ta malonia savaitgaline distancija (kurios per tą pusmetį tikrai pasiilgau), bet tikrasis challenge yra vienas – 42,195km. Kartą paragavęs negali sustot 🙂
  3. Visiškai apsileidau su bendrais pratimais (bėgama visgi ne vien tik kojomis) – #šešiostrim šiais metais nebuvau nei karto, focus T25 irgi nepamenu kada paskutinį kartą buvau įsijungęs, net kinezeterapiauto užduotus namų darbus gerokai apleidau. Motyvacija grįžta, metas susiimti
  4. VM2017 – tyli svajonė. Liepos – rugpjūčio mėnesį mėginsiu įdėti max pastangas pasiruošti ir pamėginti prabėgti nesivaikant minučių, kad ir per 5h. Jei pavyks – valio, jei vėl kažkas pradės braškėt – VM2017 tiesiog pervadinsim į VM2018

O pabaigai – kas bėgiojant neleiskit uždulkėt kedams, kad ir kaip kartais tingėtųsi. Kaip rašo Ignas Bakėjus savo knygoje „Motyvacinė duobė gali prasidėti nuo labai nekaltų dalykų. Gal suvalgiau nesveiko maisto, gal išgėriau svaigalų, o gal neatsikėliau, žodžiu nesuėmiau savęs į rankas, ir netrukus tai pradeda kartotis dar ir dar, kol pamažu dingsta ritualai ir ritmas. Paskui, žiūriu, jau ir mėnuo, du, trys praėjo…“

 

Komentarai

Komentarai

Categories: Bėgimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *